Poetas Antanas Cibulskis gimė 1933 m. Raseinių apskrities Betygalos valsčiaus Pakalniškių kaime. Jo tėvas 1947-1950 m. buvo Betygalos stribas. 1950 m. Antanas su pažįstamu Albertu Gauču nusprendė bėgti į užsienį. Vyko traukiniais į Kaliningrado sritį, bet netoli pasienio su Lenkija buvo sulaikyti. Nuteistas pagal 58-1a straipsnį („tėvynės išdavimas“) 25 metams lagerio su turto konfiskavimu. 1956 m. pagal amnestiją paleistas. 1986 m. nuskendo maudydamasis Baltijos jūroje ties Nidos gyvenviete (Latvija). Spausdiname ištraukas iš jo laiško kaip istorinį dokumentą, tam tikru mastu atspindintį visuomenės būklę prieš penkis dešimtmečius, kartu leisdami jums palyginti tuometines tendencijas su šiandiena.

Gegužės 17 dieną partijos „Vieningoji Rusija“ renginyje Rusijos ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas išsakė nuogąstavimus dėl „pernelyg platinamų regioninių prekės ženklų, nes tai gali privesti prie regioninio separatizmo.“

Šimtai tėvų dalyvavo devynias valandas Trondheimo centre vykusioje akcijoje, kurioje protestuota prieš įvaikinimo įstaigų savivalę. Pagal kai kuriuos duomenis, šeimų, kurios nepatenkintos tokių įstaigų darbu (daugiausia tų, iš kurių buvo atimti vaikai), jau daugiau nei 12 tūkstančių. Įskaitoje įrašyta dar 53 tūkstančiai – tai šeimos, kurių mažyliai gali būti paimti bet kuriuo momentu. O pastaruoju metu, kaip tvirtina mitingo organizatoriai, valstybinės struktūros pradėjo atiminėti vaikus dar „iki gimimo“: į įskaitą įrašomos dėl vienokių ar kitokių priežasčių pripažintos „nesėkmingomis“ nėščios moterys, o kūdikiai nuo jų atskiriami tiesiog gimdymo namuose.

Pastaruoju metu „etnologija“ ėmė sparčiai trauktis iš studijų programų pavadinimų Lietuvoje. Prieš pusantrų metų Etninės kultūros magistro kryptis Vytauto Didžiojo universitete pervadinta Lyginamosiomis kultūrų studijomis, taip pat imtas koreguoti Etnologijos ir folkloristikos katedros pavadinimas – ir čia etnologiją į antrą planą išstūmė „Kultūrų studijos“. Šįmet Klaipėdos universitetas vietoje Lietuvių filologijos ir etnologijos abiturientus pakvietė studijuoti Lietuvių filologijos ir kultūrinės antropologijos programą. Beje, kvietimas vykdomas abejotino pasisekimo filmuku, kuriame šios dvi kryptys tarpusavyje banaliai supriešinamos – filologija reklamoje nuspalvinta trim mūsų vėliavos spalvomis (suprask: patriotiška), antropologiją simbolizuoja visas pasaulis (kosmopolitiška?).

Ir to interviu sakinį, sekant režisieriaus logika, norėtųsi pakeisti: „Aš dergiu visus savo filmo herojus, nes kiekvienos bendruomenės deklaruojami tikslai dažniausiai lyg ir šviesūs“. Bet juk neįmanoma gerbti žmogaus, ieškant ant jo veido spuogo, ir įsivaizduojant, kad tas spuogas parodo visą žmogaus vidinį pasaulį. Reikia pripažinti, kad filmo kūrėjas įdėjo nemažai pastangų, provokuodamas tas kelias dešimtis „pagrindinių veikėjų“ nuoširdžiai atsakyti į klausimus, montažo priemonėmis suteikdamas atsakymams papildomą prasmę ir ieškodamas bei rasdamas „veikėjų“, nesuprantančių nei apie ką, nei ko, nei kodėl jie yra klausinėjami.

Visi mes žinome, kad po bemaž du dešimtmečius trukusios lenkiškosios Vilniaus miesto ir krašto okupacijos 1939 metais Lietuvos sostinė grįžo į teisėtų šeimininkų rankas, tačiau tikriausiai tik mažai daliai skaitytojų žinoma kaip klostėsi lietuvių-lenkų santykiai toliau, kas vyko išlaisvinto miesto gatvėse, su kokiomis problemomis susidūrė lietuvių valdžia ir kaip tos problemos buvo sprendžiamos.

Man, Vilniaus dvidešimt trečiosios vidurinės mokyklos, buvusios netoli Seimo, mokiniui, Tarybiniais laikais tekdavo nemaloni misija - du dartus per metus žygiuoti į paradus: Gegužės Pirmosios ir Spalio Revoliucijos. Labai mus agituodavo eiti į tuos paradus komunistų ir komjaunimo „aktyvo“ išprievartauti mokytojai, netgi bausdavo neatėjus, elgesio pažymį grąsindavo sumažinti, kai kam, nesugebėjusiam išsisukti, netgi sumažindavo.

Belgijoje atliktas tyrimas parodė, kad antisemitizmas septynis kartus labiau paplitęs jaunų musulmonų negu kitų jų bendraamžių tarpe. Antverpeno ir Gento miestų mokyklose buvo išdalinta 4000 anketų moksleiviams. Be kita ko, jos parodė, kad teiginiui „žydai sukursto karus ir tuo kaltina kitus“ pritaria 51% jaunų musulmonų, kai bendras vidurkis yra tik 7%.

Balandžio 11 d. liūdnai pagarsėjusi kraštutinė „Naujosios kairės 95“ organizacija surengė pirmąją savo paskaitą Kaune, kurią vedė marksistu save laikantis A.Bielskis. A.Bielskis, dirbantis premjero patarėju švietimo klausimais, šių metų kovo 11-ają bandė suorganizuoti riaušes, glaudžiai bendradarbiauja su kriminaliniu „antifa“ judėjimu, kurie viešai išniekino Gedimino stulpus, o pats Bielskis dalyvavo išniekinant ir mūsų himną – Tautišką giesmę.