Apsibrėždama tarptautiniame kontekste lietuvių tauta jau gerą šimtmetį svarsto dilemą tarp pilietinės-teritorinės ir prigimtinės-kultūrinės tautos sampratų. Šiandieninės globalizacijos, supranacionalizacijos, eurofederalizacijos tendencijos šią dilemą aktualizuoja iš naujo, bet iš tiesų ji – ne tokia moderni, kaip gali atrodyti. Teoriniu-filosofiniu lygmeniu ji siekia Mykolo Riomerio darbus, praktiniu-politiniu lygmeniu ji ne vėlesnė už 1917 m. Petrapilio Seimą. Pirmoji įvardinta samprata dažnai vadinama vakarietiška, antroji – rytietiška. Tai – dalinė tiesa. Pilietinė-teritorinė tautos samprata įsivyravo Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos politikoje ir teisėje. Prigimtinė-kultūrinė samprata, kuriai priskirtini ir kalbos – kultūros elemento – akcentai, įsitvirtino ryčiau – Vokietijoje, Italijoje, Vidurio-Rytų Europos šalyse.

Žymaus žurnalisto Vito Lingio žudiką Igorį Achremovą ketinama išleisti į laisvę. Anot „OASys“ metodais kalinį ištyrusių psichologų, pakartotinio nusikaltimo tikimybė apsiriboja 8-iais balais iš galimų 168-ių. Suprask, jei išleistas iš kalėjimo žmogžudys nužudys tik 8-is, o ne 168-is žmones – anokia čia grėsmė. Juo labiau – gal išvis nežudys, gal tiktai primuš? Vis dėlto labiausiai pritrenkia tyrimo klausimai – ar jis linkęs į diskriminaciją dėl rasės ir seksualinės orientacijos. Įdomu, kuriuo šių motyvų – anot tyrėjų – nužudytas V. Lingys?! Pasirodo, problema – ne žmogžudystė, problema – „diskriminacija“.

Šis klausimas jau senokai diskutuojamas politologų ir teisininkų ratuose. Politikų gretose jis taip pat kartkartėmis keliamas, bet gana vangiai, o tais atvejais, kada ryžtamasi – jis dažniausiai keliamas selektyviai. O juk tai – vienas svarbiausių klausimų, kalbant apie demokratiją kaip normą. Nesusitarus dėl sąvokos turinio, kyla painiava. Antanas Smetona kaltinamas, jog į valdžią atėjo ne demokratiniu keliu. Adolfas Hitleris pripažįstamas baisiu despotu, nors valdžios mandatą gavo demokratiškai. Irano režimas laikomas grėsme visam demokratiniam pasauliui, nors jame vyksta rinkimai ir gyvuoja įvairios asociacijos. Saūdų Arabijos režimas tokia grėsme nelaikomas, nors tai – viena paskutinių pasaulyje absoliutinių monarchijų.

Dažnai girdime, jog didžiausia lietuvių tautinio judėjimo ir pačios tautos tragedija – vadizmas. Dažnas vadukas mieliau bus didelis viršininkas siaurame ratelyje, nei gausios, vieningos ir stiprios komandos narys. Ši problema išgvildenta tiek sykių, jog dar kartą ją atrajoti nebeatrodo nei prasminga, nei perspektyvu. Šįsyk aptarkime kitą problemą – savybę, kuria pasižymintys žmonės dažniausiai laiko save idealistais ir daugelis jų tokie iš tiesų yra.

Nemažai prisiklausius apie Lietuvos teisėsaugos kuriozus, neseniai teko susidurti asmeniškai. Dėl pavogtos piniginės su asmens dokumentais kreiptasi į artimiausią policijos komisariatą. Neilgai trukus gautas atsakymas, kuriame nurodyta ne tiktai kita įvykio vieta, bet ir kitas pareiškėjas. Netgi du: nepažįstamas pilietis panašia į pareiškėjo pavarde ir moteris – išvis be pavardės. Pats pareiškimas su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą – atmestas, neradus nusikaltimo pėdsakų. Nenuostabu, kai tiri visai kitą įvykį.