Prieš gerą mėnesį politologas Laurynas Kasčiūnas iškėlė fundamentalų klausimą: kairieji visoje Europoje gerai žino, ko nori – ar tai žino konservatoriai ir krikščionys demokratai? Iš tiesų galima papildyti: ne tiktai kairieji, bet ir liberalai gerai žino, ko nori, o dėl konservatorių ir iš dalies – krikščionių demokratų klausimas lieka atviras.

2012 m. rugsėjo 23 d. internete paskelbta apklausa dėl artėjančių Seimo rinkimų pasižymėjo gausiu aktyvumu. Per keturias dienas į ją atsakė 236 rinkėjai. Didžiausiu aktyvumu pasižymėjo Nacionalinio susivienijimo „Už Lietuvą Lietuvoje“ ir „Drąsos kelio“ rinkėjai: Nacionalinis susivienijimas surinko 36,4%, „Drąsos kelias“ – 35, 6%. Žinoma, šie rezultatai atspindi tik tam tikrų interneto vartotojų grupių nuomones, dėl to abiejų šių jėgų atstovams džiūgauti, švelniai tariant, dar per anksti. Vis dėlto šie rezultatai neblogai rodo vienų partijų rinkėjų nuostatas kitų partijų atžvilgiu, kas gali tapti pagrindu tolesnėms politinėms pozicijoms.

Apsibrėždama tarptautiniame kontekste lietuvių tauta jau gerą šimtmetį svarsto dilemą tarp pilietinės-teritorinės ir prigimtinės-kultūrinės tautos sampratų. Šiandieninės globalizacijos, supranacionalizacijos, eurofederalizacijos tendencijos šią dilemą aktualizuoja iš naujo, bet iš tiesų ji – ne tokia moderni, kaip gali atrodyti. Teoriniu-filosofiniu lygmeniu ji siekia Mykolo Riomerio darbus, praktiniu-politiniu lygmeniu ji ne vėlesnė už 1917 m. Petrapilio Seimą. Pirmoji įvardinta samprata dažnai vadinama vakarietiška, antroji – rytietiška. Tai – dalinė tiesa. Pilietinė-teritorinė tautos samprata įsivyravo Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos politikoje ir teisėje. Prigimtinė-kultūrinė samprata, kuriai priskirtini ir kalbos – kultūros elemento – akcentai, įsitvirtino ryčiau – Vokietijoje, Italijoje, Vidurio-Rytų Europos šalyse.

Žymaus žurnalisto Vito Lingio žudiką Igorį Achremovą ketinama išleisti į laisvę. Anot „OASys“ metodais kalinį ištyrusių psichologų, pakartotinio nusikaltimo tikimybė apsiriboja 8-iais balais iš galimų 168-ių. Suprask, jei išleistas iš kalėjimo žmogžudys nužudys tik 8-is, o ne 168-is žmones – anokia čia grėsmė. Juo labiau – gal išvis nežudys, gal tiktai primuš? Vis dėlto labiausiai pritrenkia tyrimo klausimai – ar jis linkęs į diskriminaciją dėl rasės ir seksualinės orientacijos. Įdomu, kuriuo šių motyvų – anot tyrėjų – nužudytas V. Lingys?! Pasirodo, problema – ne žmogžudystė, problema – „diskriminacija“.

Šis klausimas jau senokai diskutuojamas politologų ir teisininkų ratuose. Politikų gretose jis taip pat kartkartėmis keliamas, bet gana vangiai, o tais atvejais, kada ryžtamasi – jis dažniausiai keliamas selektyviai. O juk tai – vienas svarbiausių klausimų, kalbant apie demokratiją kaip normą. Nesusitarus dėl sąvokos turinio, kyla painiava. Antanas Smetona kaltinamas, jog į valdžią atėjo ne demokratiniu keliu. Adolfas Hitleris pripažįstamas baisiu despotu, nors valdžios mandatą gavo demokratiškai. Irano režimas laikomas grėsme visam demokratiniam pasauliui, nors jame vyksta rinkimai ir gyvuoja įvairios asociacijos. Saūdų Arabijos režimas tokia grėsme nelaikomas, nors tai – viena paskutinių pasaulyje absoliutinių monarchijų.