Kadangi dabar, sausio 13 d. išvakarėse, daug kas dalinasi savo prisiminimais, o ir visokie „paleckiukai“ mėgina „plauti žmonėms smegenis“ įvairiomis nesąmonėmis, tai ir aš galų gale, kol dar visai nepamiršau įvairių, tačiau gana svarbių „smulkmenų“, nutariau kai ką parašyti apie 1991 m. sausio įvykius, kadangi irgi šį bei tą žinau apie tuo metu vykusį „slaptąjį karą“...

Įvadas

Dabar žiniasklaidoje kartais pasirodo straipsnių ar komentarų internete, kad 1991 m. sovietinė valdžia ir jos jėgos struktūros tik labai nemokšiškai ir desperatiškai, be jokio rimto pasiruošimo, bandė sustabdyti jau „įsibėgėjusį Nepriklausomybės traukinį“.

Tokie pasakymai visiškai neatitinka realios istorinės tikrovės.

Praėjo jau 20 metų nuo Sausio 13 d., ir dabar nutariau, kad jau atėjo laikas nors šiek tiek atskleisti „šydą“ apie kai kuriuos to meto įvykius – tai, ką aš pats žinau ir kame man pačiam teko daugiau mažiau aktyviai „sudalyvauti“.

Gal būt ir kiti to meto aktyvūs „ypatingų“ įvykių dalyviai jau nutars, kad atėjo laikas papasakoti bent dalį to, kas tada vyko įvairiuose „nematomuose frontuose“. O jų tada buvo daug ir įvairių.

Padėtis Lietuvoje ir SSSR po 1990 m. kovo 11 d.

Dar 1990 m., beveik iškart po Kovo 11 d. Nepriklausomybės atkūrimo akto paskelbimo SSSR KGB centrinėje būstinėje KGB analitinės ir spec. operacijų planavimo grupės pradėjo rengti įvairius galimus „sąjūdistų“ valdžios nuvertimo planus.

Ir jau už kelių savaičių jie buvo pradėti įgyvendinti – iš pradžių vadinamoji ekonominė „blokada“, o lygiagrečiai vyko Aukščiausios Tarybos ir Vyriausybės narių „operatyvinis apdorojimas“, siekiant, kad būtų oficialiai panaikintas Kovo 11 d. Aktas arba bent jau sustabdytas jo galiojimas (beje, šis planas iš dalies buvo įvykdytas – AT buvo paskelbusi Kovo 11 d. Akto galiojimo laikiną sustabdymą – „moratoriumą“).

Tik supratus, kad šitie planai nesustabdys tolimesnio Lietuvos išsilaisvinimo proceso, SSSR KGB buvo parengtas labai gudrus planas – Lietuvos Respublikos valdžią turėjo nuversti pati vietinė „darbo liaudis“, pasipiktinusi labai staigiai pakilusiomis kainomis ir savo žymiai pablogėjusiu gyvenimu.

Ką dabar beaiškintų ponia K. Prunskienė – „Šatrija“, jog Vyriausybei būtinai reikėjo pakelti kainas, būtent toks kainų pakėlimas buvo įrašytas į KGB parengtą „liaudies sukilimo“ planą, kuris ir buvo pradėtas aktyviai įgyvendinti sausio mėn. pradžioje (po kelių mėnesių paruošiamosios dalies ir įvairių „operatyvinių veiksmų“).

Beje, lygiagrečiai savo planus kūrė ir SSSR Gynybos ministerijos Generalinio štabo planavimo skyriai (visų pirma GRU – karinė žvalgyba). Bet iš pradžių SSKP Politbiure buvo pritarta būtent KGB parengtam „liaudies sukilimo“ planui.

Visi šie planai nepavyko ne todėl, kad juos parengė ir bandė įgyvendinti kokie tai diletantai, nemokšos ir žiopliai (SSSR spec. tarnybos nuo pat 1917 m. turėjo sukaupusios milžinišką tokių „rūmų“ perversmų ir valstybių sovietizavimo patirtį, įskaitant ir garsųjį, KGB „Alfa“ grupės atliktą, Hafizulos Amino rūmų Afganistane šturmą), o todėl, kad KGB ir GRU vadovybė nenumatė kelis esminius faktorius (nes anksčiau tiesiog niekada su tokiais reiškiniais nebuvo susidūrusios nei SSSR spectarnybos, nei JAV spec. tarnybos, nei kitos panašios žinybos, įvairiais metais rengusios ir įgyvendinusios įvairiose pasaulio šalyse įvairius valdžios užgrobimo scenarijus):

• tai, jog ne tik nemaža dalis Lietuvių Tautos aktyviai pasipriešins tokių planų įgyvendinimui, bet ir labai daugelio kitų tautybių žmonių, dirbusių tuo metu labai įvairiose ir SSSR, ir įvairių užsienio šalių struktūrose, aktyviai padės Lietuvai išsaugoti Nepriklausomybę;
• tai, jog ir įvairiose tiek SSSR, tiek ir užsienio valstybių tuometinėse specialiosiose tarnybose atsiras drąsių žmonių, kurie išdrįs informuoti (o kai kada ir sabotuoti) apie KGB ir GRU parengtus planus;
• tai, jog labai daug žmonių ir Lietuvoje, ir SSSR, ir visame pasaulyje padės Lietuvai išsaugoti Nepriklausomybę niekieno neįsakyti ir negavę kokius tai kieno nors nurodymus „iš aukščiau“, o patys savo noru imsis iniciatyvos, ir labai aktyviai veiks šimtai įvairių atskirų grupių ir net pavienių asmenų, kurie ne tik skleis informaciją apie padėtį Lietuvoje visame pasaulyje, bet ir perdavinės bei rinks slaptą informaciją; saugos AT ne tik atvirai, bet ir slapta; savo nuožiūra ir rizika imsis įgyvendinti pačių suplanuotas atitinkamas operatyvines kombinacijas, kurios niekais pavertė ne vieną KGB ir GRU parengtų planų dalį.

1991 m. sausio įvykiai iki sausio 13 d.

Tuo metu gyvenau Vilniuje, Partizanų (dabar Naugarduko) ir Vytenio gatvių sankryžoje, visai šalia karinės, vadinamosios „Burdenkos gamyklos“, arba „penketuko“, kaip mes tada ją vadinome.

Oficialiai tai buvo Vilniaus radioelektronikos prietaisų gamykla (kodinis pavadinimas „Pašto dėžutė 555“). Jai vadovavo Burdenko Oktiabris Osipovičius (Октябрь Осипович Бурденко) (2010 m. rugpjūčio mėn. jis mirė JAV, Bostone – ir ten jau eilę metų buvo Masačiusetso žydų emigrantų iš buv. SSSR asociacijos pirmininkas).

1990 m. sausio-vasario mėn. vyko rinkimų kampanija į Aukščiausią tarybą ir O. Burdenko tada nesėkmingai bandė nukonkuruoti Sąjūdžio remtą kandidatą Kazimierą Antanavičių.

Tų rinkimų metu buvau vienas iš K. Antanavičiaus oficialių „agitatorių“ ir teko susidurti su tuo O. Burdenka. Jau tada buvo aišku, kad jis ir jo vadovaujamos gamyklos „komunistinis aktyvas“ bandys sutrukdyti Lietuvai išsilaisvinti iš SSSR jungo.

Dar 1989 m. pavasarį ši gamykla tapo vienu iš pagrindinių 1989 m. vasario mėn. įkurtos „Jedinstvos“ (rusiškai – Социалистическое движение за перестройку в Литве „Vienybė-Единство-Jedność“) lizdų Vilniuje.

Ir būtent joje 1991 m. sausio įvykių metu LKP (KPSS) ideologinio skyriaus vedėjas J. Jermalavičius viešai informavo sausio 11 d., jog yra sukurtas taip vadinamas Nacionalinio gelbėjimo komitetas (patikslinu – rasti dokumentai rodo, kad iš tikrųjų Nacionalinio gelbėjimo komitetas buvo slapta sudarytas dar 1990 m. balandžio 28 d.).

1991 metų sausio įvykių metu, kiek prisimenu, sausio 8 d., o po to sausio 11 d., „jedinstveninkai“ (o iš tikro KGB ir GRU jau gerokai anksčiau įkurtas spec. štabas, posėdžiavęs arba Šiaurės miestelyje, arba tuometiniame Minsko aukštosios milicijos mokyklos Vilniaus filiale Trakų gatvės pradžioje) buvo suplanavę užgrobti Aukščiausiąją Tarybą.

Tai pasauliui turėjo būti pateikta kaip liaudies pykčio pasireiškimas ir „sovietinės liaudies“ nekenčiamų „nacionalistų valdžios“ nuvertimas, lyg ir visai nesikišant sovietų armijai.

Žinojau apie tai, nes mes – grupė senų žygeivių – turėjome ir VRM, o per tarpininkus ir KGB bei tame perversmo organizavimo štabe, savo patikimų informacijos „šaltinių“.

Dabar jau galiu pasakyti, kad tuo metu mes laikėmės labai griežtos konspiracijos ir surinktą informaciją įvairiais būdais, niekam nesiafišuodami ir absoliučiai anonimiškai, perduodavome Aukščiausios Tarybos Apsaugos Skyriui, vadovautam Artūro Skučo.

Paprastai neprisistatydami paskambindavome į AT AS spec. numerį iš kokio nors gatvės telefono automato (skirtingų ir skirtingu laiku), arba perduodavome per įvairius tarpininkus. Tik vieną kartą, taip sakant „ekstremaliu atveju“, tiesiog gatvėje priėjęs, asmeniškai perdaviau žinią Petrui Vaitiekūnui – surizikavau, nes jis mane asmeniškai nepažinojo, nebent iš matymo.

Deja, bet tada tikrai nebuvo aišku, kuo galima pasitikėti, o kas yra koks nors KGB ar GRU „stuksentojas“ – mes žinojome (tiksliau sakant, gana pagrįstai numanėme), jog jų yra infiltruota ir Sąjūdyje, ir naujose Nepriklausomos Lietuvos valdžios bei karinėse struktūrose, o gal net ir AT Apsaugos Skyriuje.

Be to tuo metu Vilnius knibždėte knibždėjo pačių įvairiausių spec. tarnybų agentų, ypač apsimetusių (arba ir realiai dirbančių) įvairiais žurnalistais, korespondentais, filmuotojais ir turistais – ir sovietų KGB bei GRU pačių įvairiausių padalinių, turinčių labai įvairų pavaldumą, ir JAV, ir Izraelio, ir kitų įvairių šalių.

O bet kokia informacija apie mus, patekusi kuriai nors spec. tarnybai (kad ir teoriškai „draugiškai“), visada galėjo „nutekėti“ visai nedraugiškoms šalims – ir dvigubų agentų dėka, ir tiesiog dėl įvairių „operatyvinių žaidimų“, kada „vardan svarbesnių tikslų“ paaukojami netgi savi „pėstininkai“, o tuo labiau kas gi slėps kažkokius ten neaiškius žygeivius.

Beje, dabar jau puikiai žinoma, kad ir JAV, ir Britanijos, ir Vakarų Vokietijos žvalgybų tarnybose, netgi pačiose jų „viršūnėse“ (įskaitant „sovietų“ ar „rytų“ padalinius) sėdėjo sovietų žvalgybų užverbuoti ar net infiltruoti „kurmiai“ – matyt, kai kurie ir dabar sėdi.

Sausio 4 d. K. Prunskienės Vyriausybė priėmė nutarimą dėl kainų pakėlimo (vidutiniškai iki 3,5 karto). Nutarimas turėjo įsigalioti sausio 7 d., o AT tuo metu kaip tik dvi dienas (sausio 7 ir 8 d.) turėjo nedirbti. AT tada iš anksto pareikalavo, kad Vyriausybė sustabdytų nutarimo dėl kainų kėlimo įsigaliojimą, bet K. Prunskienė griežtai atsisakė ir kainos buvo pakeltos.

O kitą dieną – sausio 8 d. – iš pat ryto prasidėjo „stichinis“ AT šturmas.

Daug kas jau neatsimena, kad šio pirmojo puolimo metu, sausio 8 d., Aukščiausiąją Tarybą, oficialiai ir gerai apsiginklavęs, turėjo saugoti tas pats garsusis Vilniaus „omonas“, vadovautas Boleslovo Makutinovičiaus (po kelių dienų viešai išdavęs Lietuvą, o tada dar vaidinęs lojalų), ir vos keli milicininkai, neturėję jokių ginklų – nes tuometinio VRM ministro, KGB generolo-majoro, Marijono Misiukonio įsakymu, jau žymiai anksčiau iš visų VRM darbuotojų buvo surinkti visi ginklai, net asmeniniai karininkų pistoletai.

Sausio 8 d. puolusius jedinstveninkus labai sunkiai sulaikė būtent AT Apsaugos Skyriaus darbuotojai ir „žaliaraiščiai“. Vis tik tada daliai perrengtų sovietų armijos kariškių ir kursantų pavyko išlaužti duris ir įsiveržti į AT vidų, bet juos šiaip ne taip, panaudojant vandens žarnas, pavyko išgrūsti atgal.

Pirmajam Aukščiausios Tarybos šturmui – iškart kitą dieną po kainų pakėlimo – sausio 8 d., nepavykus, buvo suplanuotas kitas – žymiai gausesnis – AT šturmas. Šį kartą jam paremti buvo netoli AT išdėstytos ir KGB bei persirengusių sovietinių kariškių ginkluotos spec. grupės.

Tačiau jau nebebuvo tam tikro „netikėtumo faktoriaus“ ne tik AT Apsaugos skyriui, bet ir vilniečiams.

Todėl, kada sausio 11 d. ryte per radiją pranešė, kad vėl kviečiami žmonės ginti AT, ten tuoj pat puolė žmonės iš įvairių Vilniaus vietų.

Šalia Burdenkos gamyklos nuo pat ryto rinkosi minios jedinstveninkų ir rikiavosi, o mes juos stebėjome. Po to, kada jų kolona pajudėjo link AT, mes juos pralenkėme ir pirmiau jų pasiekėme AT.

Ten jau buvo susirinkę apie 100 vilniečių, kurie saugojo prieigas prie AT pagrindinio įėjimo. Vis tik mūsų tuo metu dar buvo vos saujelė, lyginant su nemenka minia jedinstveninkų, kurie jau spėjo atslinkti ir stovėjo siena prieš mus.

Visa laimė, kad jie, tik atėję nuo Burdenkos gamyklos, sustojo prie tuometinės Lenino aikštės sankryžos ir nepuolė iškart veržtis į Aukščiausią Tarybą, kadangi, vadovaudamiesi savo štabo parengtu planu, laukė, kol ateis nemenkas „pastiprinimas“ iš „Komunaro“ bei „Žalgirio“ gamyklų, ir dar kelių menkesnių jedinstveninkų lizdų.

Kol tas jų „pastiprinimas“ iš lėto, su raudonom vėliavom, slinko nuo Žirmūnų ir Antakalnio pusės, suspėjo atbėgti nemažai žmonių, ir mūsų gretos greitai išaugo. Vis tik „jedinstveninkų“ buvo žymiai daugiau. Nemažai jų buvo pagėrę, turėjo visokių šaltųjų ginklų – virbų, veržliarakčių, kastetų, gal ir paslėptų peilių ir pan. Žinau, kad jie dar iš vakaro ginklavosi.

Mes, kelios dešimtys, stovėję „priešakinėje linijoje“, irgi šį bei tą turėjome paslėpę rankovėse ir po rūbais (daugiausia visokius savo darbo „bananus“ – guminius vamzdžius, prikištus švino gabalų), bet nerodėme. O dauguma kitų buvo paprasti vilniečiai, jų tarpe daug moterų, neturėję nieko – tik atbėgę ir sustoję mums už nugarų.

Tuo metu „jedinstveninkai“ įkaito ir pradėjo lįsti artyn.

Greta manęs stovėjęs vyrukas, su gana paklaikusiomis akimis, vienu ypač „įkaitusiu momentu“, atskleidė užantį ir parodė man granatą – jau norėjo ją mesti į „jedinstveninkus“, kurie tuo metu veržėsi „kyliu“ pro mūsų gretas į Seimą.

Gerai, kad aš jį spėjau sulaikyti – atsimenu, kad ilgai neaiškindamas pasakiau, kad granatą mesti dar ne laikas (taip pasakiau, nes vargu ar jį tuo metu būtų sustabdę kokie nors kiti loginiai argumentai ar ilgi išvedžiojimai).

Man pačiam buvo visiškai akivaizdu, kad tai baigsis labai blogai – bet ne tiek „jedinstveninkams“, kiek Lietuvai, nes tada tuoj pat puls aplink išslapstytos KGB ir GRU ginkluotos spec. grupės, turėjusios „pastiprinti“ puolimą, kada jedinstveninkai būtų jau įsiveržę į AT vidų – kaip jiems jau buvo pavykę sausio 8 d..

Na, o kas vyko vėliau, tai rodė ir TV jau ne kartą, ir yra aprašyta.

Vienu žodžiu, ir tada pavyko sėkmingai apginti AT – laimei, jedinstveninkai pernelyg „kietai“ laikėsi savo planų, o ne iškart, vos atėjus pirmai kolonai, puolė AT.

Mano asmenine nuomone, būtent tada (sausio 8 ir sausio 11 dienomis), o ne keliom dienom vėliau – sausio 13 d. – buvo pats pavojingiausias Lietuvos Nepriklausomybei momentas – visų pirma juridiniu (pvz., tarptautinės teisės ir vėliau turėtos suformuoti pasaulio opinijos) požiūriu.

Juk kaip tik todėl tuo metu buvo leista į Vilnių atvažiuoti visiems norintiems Vakarų šalių informacijos priemonių korespondentams ir TV stotims. Tai juk irgi buvo to paties KGB plano dalis.

Nes, jei tada jedinstveninkai (tai yra „tarybinė liaudis“ – visų pirma rusakalbių gamyklų darbininkai – „pasipiktinusi buržuazinių nacionalistų antikonstituciniais veiksmais ir visišku nesugebėjimu tvarkyti ekonomiką“), būtų "taikiai" ir be „viešos“ sovietų armijos pagalbos užgrobę AT, tai tuoj pat jos fizinę kontrolę ir apsaugą (visų pirma nuo tų pačių AT deputatų, kurie liktų ištikimi Lietuvai) būtų perėmęs tas pats Makutinovičiaus „omonas“ ir gerai ginkluotos bei parengtos KGB bei GRU spec. grupės, perrengtos milicijos uniforma.

O iš Sovietijai „lojalių“ AT deputatų bei Vyriausybės narių (kelių nomenklatūrininkų ir KGB agentų) tuoj pat būtų suformuota ir viešai paskelbta nauja Lietuvos SSR Vyriausybė, kuri būtų pranešusi apie Kovo 11 d. Akto „neteisėtumą“ bei jo panaikinimą, kaip neatitinkantį SSSR „zakonams“.

Būtent ši sovietų KGB parengto plano dalis iki šiol nėra pakankamai aiškiai ir išsamiai viešai atskleista. Pvz., kokie būtent asmenys buvo numatyti į AT bei Vyriausybės sudėtį, ir pan.

1991 m. sausio 13 d.

Po sausio 8 ir 11 d. akivaizdžiai supratus, kad „liaudies sukilimo“ scenarijus žlugo, KGB skubiai pradėjo rengti naują scenarijų, bet šį kartą nugalėjo armijos generolai, pareikalavę „baigti žaidimus“ ir „mesti į mūšį tankus“ bei KGB ir GRU spec. grupes.

Vis tik ir KGB, ir GRU analitikai vienareikšmiškai nustatė, kad tai gali turėti labai rimtas pasekmes SSSR užsienio politikoje – apie Gorbačiovo „perestroiką“ tektų pamiršti ilgam. O to nei pats Gorbačiovas, nei SSKP Politbiuras negalėjo leisti, kadangi tuo metu Sovietijai jau mirtinai buvo reikalinga ekonominė ir finansinė Vakarų parama. Be jos faktiškai visoje SSSR artimiausiu metu būtų prasidėjęs badas ir visiškas infrastruktūros suirimas.

Todėl galų gale buvo leista vykdyti naują planą, paremtą atvira karine jėga, bet naudoti ją tik „gąsdinimo režime“, o visą „juodą“ darbą turėjo atlikti KGB ir GRU spec. grupės, visų pirma SSSR KGB 7 valdybos „A“ grupė (taip vadinama „Alfa“ grupė), ne taip seniai labai sėkmingai įvykdžiusi Amino rūmų šturmą Kabule.

Iš pradžių nutarta, kad būtina užgrobti TV ir radijo transliacijos „taškus“, kad būtų užkirstas kelias informacijos skleidimui Lietuvoje, SSSR bei visame pasaulyje.

Tam, visų pirma žmonių ir gynėjų dėmesio nukreipimui, prie Vilniaus TV bokšto buvo pasiųsta šarvuota technika iš „Šiaurės miestelio“, ir kol ji gąsdino žmones, „Alfa“ grupė turėjo tyliai užimti TV bokštą ir teleradiocentro pastatą. Ką ji, beje, gana sėkmingai ir padarė, išskyrus tai, kad užimant teleradiocentrą „Alfa“ karininkas netyčia peršovė priešais per langą lipusį kitą „Alfą“ narį – KGB karininką (leitenantą) Šackich Viktor (Шацких Виктор Викторович). Kulka jam pateikė po liemene į pažastį ir jis po kiek laiko mirė. „Alfa“ karininkai jį tuojau atgabeno į Raudonojo Kryžiaus ligoninę, o iš ten kūną pavyko išgabenti į Teismo ekspertizės patalpas, kad būtų galima ištirti. Ekspertai greitai nustatė, jog V.Šackich žuvo nuo saviškių kulkos. Beje, SSSR KGB specialistai vėliau patys atliko labai išsamų vidinį tyrimą ir nustatė, kad jį iš tikro atsitiktinai pašovė saviškis.

O armija, kaip ir priklauso sovietų armijos prasigėrusiems eiliniams, ne elitinių dalinių, praporams ir karininkams, „prisidirbo“ žymiai daugiau – ir sutraiškė žmones, ir neišlaikę psichologinės įtampos pradėjo šaudyti, kas KGB, GRU ir kariškių bendrame plane visai nebuvo numatyta.

Dabar A. Paleckis ir į jį panašūs bando teigti, kad šaudė „sąjūdžio snaiperiai“ kažkur nuo stogų ir pan. – visiška nesąmonė. Jei prie TV bokšto ir radiotelecentro pastato ir buvo kokie nors asmenys, ginkluoti „ilgais ginklais“ (kariniais šautuvais ar automatais), tai ten tikrai buvo ne Sąjūdžio sukarintų struktūrų nariai.

Nes visi, tuo metu rimčiau ginkluoti, Sąjūdžio žmonės buvo sutelkti arba pačioje AT, arba aplink ją ir saugojo išorinį perimetrą (apsiginklavę daugiausia mažo kalibro šautuvėliais, be jokių snaiperinių taikiklių – dar beveik prieš porą metų visi medžiotojų turėti šautuvai buvo surinkti, labai griežtai tą procesą kontroliuojant KGB).

KGB „Alfa“ grupės karininko žūtis irgi labai paveikė ir demoralizavo sovietų armijos karininkus, kurie, išgirdę per radiją, jog „Alfos“ grupėje jau yra „gruz 200“ (lavonas), klaikiai išsigando. Juk jiems buvo jau seniai kalama propaganda, kad Sąjūdis turi parengęs kelias patyrusių „Afgano“ karo dalyvių grupes, kurie imsis aktyvių kovinių veiksmų, jei sovietų armija puls, ypač AT.

Tiesą sakant, ši propaganda buvo skleidžiama ne tik sovietų kariškių, bet ir AT Apsaugoje veikusių asmenų – tai buvo viena iš daugelio tada pritaikytų psichologinio karo priemonių. Tuo labiau, kad tai buvo paremta gana realiais faktais – tarp AT gynėjų tikrai buvo Afganistano (ir kitų „spec. kampanijų“) karo veteranų.

Dar viena labai įdomi tada panaudota prieš sovietų armijos kariškius dezinformacijos ir psichologinio poveikio priemonė buvo paskleistas gandas, jog iš Mokslų Akademijos Fizikos instituto fizikai slapta atgabeno ir sumontavo Aukščiausioje Taryboje kovinį lazerį, kuris lengvai pradegina sovietų karių apsaugines neperšaunamas liemenes.

Ir čia buvo dalis tiesos – lazerį keli fizikai tikrai atgabeno, bet jis galėjo pradeginti nebent nestorą kartoną. Ir tai iš arti. Bet viskas buvo taip „apstatyta“, kad KGB bei GRU šnipai ir agentai taip ir nesugebėjo tada išsiaiškinti, kokia iš tikro yra to lazerio „kovinė galia“.

Kai ką tuo metu nuveikiau ir aš. Paaiškėjus, kad sovietų valdžia vis tik nutarė pritaikyti „jėgos variantą“ („силовой вариант“), panaudojant KGB ir GRU spec. grupes, sausio 13 naktį nutariau, jog reiktų AT gynėjams parašyti tam tikrą „metodinę priemonę“ – nuosekliai, punktais, išdėstant tokių spec. grupių galimus panaudoti AT užgrobimo scenarijus, galimas panaudoti spec. priemones ir taktiką, galimus įsiveržimo į AT kelius, atsižvelgiant į tai, kad jiems buvo įsakyta vengti didelio kraujo praliejimo.

Kad nebūčiau visai „abstraktus“, pateiksiu kelias kai kurias konkrečias detales iš tos tada mano paskubomis surašytos „metodinės priemonės“:

• išdėsčiau galimus įsiveržimo į AT kelius (pvz., per požemines komunikacijas; per po AT esančius tunelius; per stogą, išsodinant spec. grupę iš malūnsparnio;, per langus – nusileidžiant alpinistinėmis virvėmis nuo stogo; tiesiai per sienas, jas išsprogdinant su plastiniais sprogmenimis („šniūrais“) ir kt.),
• KGB ir GRU spec. grupių galimas panaudoti spec. priemones (pvz., užnuodyti vandentiekio vandenį AT; per vandentiekio, o taip pat kanalizacijos, dujų tiekimo, elektros ir ryšių kabelių vamzdžius paleisti migdančias dujas; per langus „įšauti“ dujinius sviedinius ar granatas; šturmo metu puolant naudojamas garso, šviesos, dujines granatas („chlopuškas“) ir kt);
• išvardijau įvairias galimas tokių įvairių AT puolimo scenarijų neutralizavimo priemones:
  • ir realias (pvz. ant AT stogo suvirinti stačių ir aštrių plieninių strypų "akėčias", o ant jų užkabinti paprastus žvejų tinklus, prie jų prikabįnėti pėstininkų minų; užmūryti požeminius tunelius ir komunikacijas, o po to jas užminuoti, bet būtinai toliau nuo minų palikti apsaugą; naudoti vandenį tik iš butelių; kranus ir įvairias komunikacines skyles užkimšti)
  • ir psichologines (pvz., neturint realių minų ar turint jų mažai, prikaišioti ir ant AT stogo, ir tuneliuose bei nenaudojamuose perėjimuose minų imitacijų ir pan.).....

Rašiau gana ilgai ir tik paryčiui baigiau. Dar pripiešiau įvairių schemų ir brėžinių, kaip ką reikia virinti ir montuoti ant AT stogo, ir pan.

Prisimenu įdomią smulkmeną, kaip berašant baigėsi mano tušinukas ir todėl pabaigiau rašyti jau paprastu pieštuku, o po to net popierius rašymui „išseko“, ir tuomet net ant laiško voko turėjau rašyti pačią pabaigą (žinoma, nepasirašiau nei savo vardo, nei adreso).

Dieną perdaviau tą užklijuotą ir net „susegtą“ sąvaržėlėm laišką vienam, tik iš matymo pažįstamam, AT Apsaugos Skyriaus darbuotojui (ar „žaliaraiščiui“ – tiksliai jau nebeatsimenu), kad jis nuneštų A. Skučui, ir perduotų tiesiai jam į rankas.

Atsimenu, kaip tas vyrukas (atrodo, jis buvo lyg ir Dailės Instituto studentas, mano vieno draugo žygeivio pažįstamas) labai bijojo imti tą laišką, bet visai ne dėl kokių nors sovietų kariškių, o bijodamas paties A. Skučo, kad negautų nuo jo „pylos“, nes Skučas, to vyruko žodžiais tariant, tą dieną buvo labai nervuotas ir klaikiai piktas (o piktas jis tada buvo, manau, visai ne be priežasties – sausio 13 d. paryčiais paaiškėjo, kad aplink AT įvairiuose namuose išdėstytų, AT išorinį perimetrą turėjusių saugoti, savanorių dalis naktį išsigandę pabėgo, palikę tik šautuvus – iš tikro daugiausia tai buvo eiliniai paprasti mažo kalibro šautuvėliai, paimti iš DOSSAF – sovietų laikų organizacijos armijai ir laivynui remti).

Tada jau supykau ir aš, ir gana griežtai įsakiau nunešti, ką duodu. Jis šiaip ne taip susiėmė ir nuslinko į AT.

Tiesą sakant ir dabar nežinau, ar jis vis tik nunešė mano tą laišką Skučui, nes vėliau, nors ir buvo progų (abu vienu metu buvome Nepriklausomybės partijos nariais), bet negalėdamas pažeisti mūsų tuometines labai griežtas konspiracijos taisykles, negalėjau tiesiai šviesiai to paklausti net ir patį Artūrą Skučą.

Bet žinau, jog tai, ką aš ten rašiau, buvo pritaikyta rengiant AT būsimam puolimui. Tačiau dabar jau žinau ir tai, kad labai panašias į mano siūlytas priemones tada pasiūlė ir AT gynėjus instruktavęs JAV „žaliųjų berečių“ karininkas, lietuvis Andrius Eiva (Andrew Eiva-Eitavičius).

Taigi, greičiausiai būtent jo, žinomo speco, patarimai tada buvo panaudoti. O mano laišką arba išmetė, arba geriausiu atveju guli kur nors kokiame spec. archyve.

P.S. Daug kam gali kilti klausimas, o iš kur aš, kažkoks eilinis trisdešimtmetis, taip sakant „akiniuotas Mokslų Akademijos moksliukas“, galėjau tuo metu žinoti KGB ir GRU spec. grupių, ypač įslaptintų tais laikais, naudojamas slaptas metodikas, taktikas ir priemones?

Daug neaiškinsiu (nors praėjo jau beveik 20 metų, bet kai kuriems klausimams dar teks „palūkėti senaties termino“), tik galiu garantuoti, kad niekada nebuvau tų spec. grupių nariu, arba kokių nors SSSR ar JAV, ar netgi Izraelio „Mosado“ (kaip kažkada užsiminė „Pipedija“) spec. tarnybų darbuotoju.

Niekada nedirbau ir kurioje nors Lietuvos spec. tarnyboje, nors įvairių bendrų darbų su įvairių šių tarnybų darbuotojais (VSD, Krašto apsaugos 2-o departamento, STT) teko daryti – kadangi kelis metus dirbau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (LGGRTC) ir Ypatingajam archyvui aš bei dar keletas mano draugų „medžiojome“ KGB, MGB, NKVD, VRM, kompartijos, Lietuvos partizanų, Armijos Krajovos įvairius archyvus, dokumentus, rinkome medžiagą prokuratūrai genocido byloms iškelti, ieškojome partizanų kapavietes.

Vienu metu vos nesusigundžiau Krašto apsaugos ministro pavaduotoju tada buvusio Jono Gečo man atsiųstame laiške pateiktu tikrai įdomiu pasiūlymu eiti dirbti į kuriamą Lietuvos armiją instruktoriumi (buvau jam nusiuntęs savo kai kuriuos pasiūlymus ir pamąstymus, kaip reikia rengti Lietuvos spec. dalinių karius). Tuo labiau, kad tuo metu Lietuvos armijoje savanoriais ir karininkais jau tarnavo nemažai mano jaunesnių draugų žygeivių, tačiau aš vis tik nusprendžiau ir toliau likti laisvas žmogus – nes visada buvau įpratęs daryti tik tai, ką pats laikiau būtina ir teisinga, o ne tai, ką man kas nors įsakydavo.

Taigi, kol kas pasakysiu tik tiek, kad dėka mano paties ilgamečių „savarankiškų studijų ir praktikos“ – ir Lietuvoje, ir įvairiose gana tolimose nuo Lietuvos vietose, bei žygeivių judėjime atliekamų kai kurių funkcijų bei pareigų, tuo metu jau labai daug žinojau apie partizaninio bei diversinio karo metodus bei įvairių valstybių spec. grupių naudojamas ypatingas priemones, metodus, taktiką ir pan.

Nes nemažai metų studijavau ir spec. literatūrą (gaudavau ją įvairiais „įdomiais“ būdais), ir kai ką sužinojau iš pačių „praktikų“ (pas mus, mūsų „ekstremalų“ grupėse, buvo labai įvairios patirties žmonių), o ir pats tuo metu daug metų aktyviai treniravausi kaip reikia išgyventi įvairiose ypatingose sąlygose (sakysime, labai įdomus kursas buvo požeminių komunikacijų panaudojimas miestų partizanų bei diversantų veikloje) bei kitus jaunus žygeivius mano vadovautuose žygiuose mokiau įvairių specialiųjų išgyvenimo „gudrybių“ taip pat pakankamai ilgai (beje, niekada aiškiai neatskleisdamas, kam jiems to reikia – bet protingesni ir patys suprato).

Kol kas, manau, pakaks. Ir taip išsiplėčiau. Kaip sakoma „gero po truputį“.

O kada nors dar pratęsiu šią temą ir papasakosiu daugiau.

Manau, kad reikės paskelbti ir tada parengtą, bet niekur dar neskelbtą, atsišaukimą rusų kalba, skirtą sovietų armijos kariškiams psichologinei dezinformacijai – tam atvejui, jei Lietuvoje būtų buvusi įvesta karinė padėtis, bei kai kuriuos kitus, dabar jau „gilia istorija“ tapusius dokumentus (turiu išsaugojęs savo „spec. archyve“ kai kurių jų originalus, o kitų kopijas).

Kęstutis Čeponis – 1990-1991 m. (ir vėliau) Lietuvos žygeivių sąjungos pirmininkas, dabar Lietuvių Tautinio Centro tarybos narys.