Europinės integracijos propagandistai dažnai mėgsta kartoti, kad karas tarp Europos Sąjungos valstybių tampa neįsivaizduojamas. Daug kas, įsitikinęs šio teiginio pagrįstumu, taip pat sutiktų, kad jeigu europinė integracija atnešė Europai taiką, tai globali integracija turėtų ir pasaulį apsaugoti nuo karo grėsmės. Bet čia iš karto susiduriama su paradoksais. Nors pasaulis jau 30 metų sparčiai integruojasi, kariniai konfliktai (kuriuose ir ES šalys kartais dalyvauja) toliau plinta. Kinija smarkiai didina savo karinį potencialą, tuo sukeldama susirūpinimą Azijoje ir JAV atsakomuosius žingsnius Australijoje. Afrikoje daugėja įtampos židinių. Aštrėja konkurencija tarp JAV ir Kinijos dėl Afrikos žaliavų, ypač naftos. Irano karo grėsmė tampa chroniška pasauline problema.    

Giliau panagrinėkime mūsų ideologinių oponentų prielaidą, kad pasaulinė integracija veda pasaulį į taiką. Čia nekalbėsime apie Europos Sąjungos įtaką įtampos mažinimui, nes europinė integracija yra pasaulinės integracijos sudedamoji dalis. Geriau aptarkime problemas iš esmės. Iš tikrųjų, labai daug kas priklauso nuo to, ar internacionalistai teisūs. Europiečių istorinis palikimas ir tuo pačiu jų kolektyvinė ateitis, jų nacionalinės valstybės yra sąmoningai pašalinamos iš politinio gyvenimo vardan kilnių tikslų, kurie neaišku ar bus realiai pasiekiami.

Galima, naudojant istorinius pavyzdžius, įrodinėti, kad ne nacionalinės valstybės gimdo tarptautinę nesantaiką, o būtent internacionalistai, siekiantys suvienyti tautas prieš jų valią. Tai skaitytojui būtų lengvesnis ir iš pirmo žvilgsnio įdomesnis uždavinys. Kitas, kiek painesnis, kelias – išnagrinėti amžinos taikos perspektyvą iš pagrindų. Kiek reikėtų kariauti, kad pasaulyje pagaliau įsiviešpatautų patvari taika? Ar žmogus pasidarytų mažiau agresyvus, pakeitus politinę santvarką? Ar ilgai išsilaikytų pasaulinė bendruomenė, jei tokia iš viso yra galima? Pradėti šią diskusiją siūlau nuo klausimo, ar individas yra ramios prigimties padaras, siekiantis status quo išlaikymo, ar jis kunkuliuojančios energijos židinys, trokštantis nugalėti iššūkius?

Autoriaus nuomone, žmogaus prigimtis yra dinamiška. Individo pagrindinis gyvenimo tikslas yra nesiliaujantis galios siekimas, jos didinimas. Galima dar tvirčiau teigti -- galios siekimas ir jos didinimas yra gyvybę apibrėžianti savybė. Esminis skirtumas tarp gyvųjų organizmų ir neorganinių objektų yra tas, kad negyvoji medžiaga ir iš jos ištekanti energija savaime neauga, o greičiau tirpsta savo aplinkoje.
 
Gyvybė, kuri yra sudėtingas materijos bei energijos derinys, klesti ir auga, pasisavindama papildomą materiją bei energiją iš savo aplinkos. Pasiimdama iš savo terpės tai, ko jai reikia, gyvoji būtybė šiek tiek pakeičia jėgos santykį tarp savęs ir aplinkos savo naudai. Kuriam laikui ji tampa stipresnė. Gyvųjų būtybių resursų pasisavinimo formų yra begalybė, kaip ir jų rūšių. Vieni  aktyviai medžioja kitus gyvūnus arba minta augalais; augalai gaudo saulės spindulius ir įsisavina reikalingus elementus iš oro. Visi gyvieji organizmai stengiasi patraukti tam tikrus išorės elementus savo įtakon, kad pastarieji užleistų pirmiesiems gyvybei reikalingus resursus, stiprinančius juos aplinkos požiūriu.

Mažiau išsivysčiusių individualių organizmų gebėjimai kaupti galią yra žymiai menkesni, nei individualių žmonių. Primityvesnė individuali būtybė kaupia fizines jėgas tik iki tam tikro, jai optimalaus lygio, ir nebando kaip atskiras vienetas tęsti šio proceso iki begalybės. Bet tai nereiškia, kad jos galios kaupimas tuo ir baigiasi. Reprodukcijos dėka, subrendusių individualių organizmų gyvoji jėga persikelia į sekančią kartą. Ne senstantis individualus organizmas tęsia savo rūšiai būdingą kovą su aplinka, bet pagausėjęs būrys jo palikuonių.

Gali būti, kad kai kurioms jautresnėms sieloms yra sunku sutikti, kad gyvybė yra iš esmės agresyvi savo aplinkos atžvilgiu. Bet net menkiausias gyvybės krustelėjimas yra įsibrovimas į išorę, pastarosios laisvės neigimas. Tuo tarpu žmogus, didžiuojantis savo moraliniu kilnumu, dažnai net nepagalvoja, kaip jo veiksmai neišvengiamai varžo jo aplinkos elementus, kartu ir kitų žmonių, laisvę. Jo pasivažinėjimai jam suteikia malonių akimirkų, bet jo valdomas automobilis sujaukia aplinką. Išmetamos dujos teršia orą ir kenkia gamtai; variklio triukšmas padidina stresą kitiems žmonėms ir gyvūnams. Individo kasdieniniame gyvenime yra daugybė atvejų, kai asmeninė sėkmė ateina konkurentų sąskaita. Automobilių pardavėjas džiaugiasi pelningu sandoriu ir nepergyvena, kad jo pasisekimas yra jo konkurentų nesėkmė. Krepšinio klubo sportininkai švenčia pergalę, kai jų varžovai liūdi dėl patirto pralaimėjimo. Net ir visiškai nekalti veiksmai turi kokį nors poveikį aplinkiniams, priverčia juos reaguoti. Malonus pasisveikinimas su kaimynu  pastarąjį skatina pertraukti savo minčių eigą ir bent jau šypsena reaguoti. Neįmanoma gyventi, neatėmus veikimo laisvės iš aplinkos elementų, nepriklausomai nuo to ar tai fiziniai objektai, ar žmonės.

Jau daugiau nei prieš šimtmetį vokiečių filosofas Nietzsche suprato, kad gyvų būtybių pagrindinis tikslas nėra išlikimas, t.y., status quo išsaugojimas, o skverbimasis į aplinką. Pasak Nietzsche, išlikimas – tai tik pastovaus veržimosi į išorę, bei resursų pasisavinimo iš aplinkos šalutinė pasekmė. Jei gyvybė norėtų tik išlikti, jos nuolatinė bei neišvengiama sąveika su aplinka reikštų gyvojo sutvėrimo nualinimą ir išnykimą. Aplinka supanti gyvą būtybę visuomet bus didesnė bei galingesnė nei individualus organizmas. Daugybė gyvųjų būtybių gimė, plėtėsi, kovojo su savo aplinka, bet išnyko, neatlaikiusios pastarosios poveikio. Gyvenimas – tai tik laikinas jėgų išbandymas tarp besiveržiančio organizmo ir žymiai galingesnės jo terpės.

Esminis skirtumas tarp žmogaus ir visų kitų gyvų būtybių yra jo neapsakomai didesnis gebėjimas  kaupti galią. Per savo gyvenimą kiekvienas individualus žmogus pasisavina milžiniškus informacijos kiekius, kuriuos jo vaizduotė dar ir sugeba kūrybingai pertvarkyti. Bet tai yra tik potenciali galia, slypinti vieno individo galvoje. Ją realizuoti reikia materialinių priemonių ir svarbiausia – kitų žmonių. Žmonių telkimasis į junginius, atskirų vienetų potencialo kaupimas į organizuotą galią, tai didžiulė mūsų rūšies jėga kitų gyvų būtybių atžvilgiu. Jau seniai praėjo laikai, kai Europos gyventojai turėdavo saugotis nuo vilkų bei meškų. Šie plėšrūnai dabar priversti slėptis nuo žmonių. Homo sapiens poveikis žemei yra toks didelis, kad jis kartais įsivaizduoja esantis pati galingiausia būtybė planetoje. Tai, iš tikrųjų, beveik teisybė, nes nėra įrodyta, kad kokia nors dar nepažįstama bakterija ar virusas ateityje nepribaigs žmonijos.

Užvaldęs nemenką dalį žemės augmenijos bei gyvūnijos, žmogus nebeturi rimtesnių gyvųjų konkurentų apart savęs. Pats didžiausias pastoviai į aplinką besiveržiančio individo priešas, o kartu ir sąjungininkas, yra kitas žmogus, ypač jei jis gerai organizuotas.

Kodėl individas kuria sąjungas? Aišku, kad jos apima daugiau nei vieną asmenį, o kartu ir didesnį potencialą veikti. Sukaupdamos daugiau galios nei vienas žmogus turi, asociacijos daro stipresnę įtaką savo aplinkai. Jei žmogus galėtų ką nors nuveikti pats, jam nereikėtų stoti į jokius, jo asmeninę laisvę apribojančius junginius. Todėl individai buriasi į kolektyvus arba sąmoningai nusprendžia tarnauti asociacijai tam, kad ji padidintų poveikį savo aplinkai. Įsijungdamas į asociaciją ir joje aktyviai dalyvaudamas, individas tampa įtakingesniu. Poveikio išorei dydis nulemia galios kiekį. Sakoma, kad didelę įtaką savo aplinkiniams turintis žmogus yra galingas. Tuo tarpu silpnas asmuo arba tauta menkai formuoja savo aplinką ir nevykusiai apsigina nuo išorės poveikio. Stipri asmenybė formuoja savo aplinką; silpnas asmuo yra jos formuojamas.  

Žmonių pastovi fizinė bei dvasinė veikla – tai lemiami individo aplinkos elementai. Neabejotina, kad gamta su savo sausromis, potvyniais, žemės drebėjimais gali smarkiai paveikti individo likimą, bet tokie atvejai yra išskirtiniai. Tuo tarpu, žmogiškosios aplinkos poveikis individui yra nuolatinis, bei viską apimantis. Pagrindinis individo galios šaltinis (veiksnys, kuris leidžia jam gyventi, bei plėtoti savo įtaką aplinkai)  yra kiti žmonės. Deja, ir nuo kitų žmonių tenka stropiausiai saugoti savo galią.

Kas iš esmės yra žmonijos istorija, jei ne pačių įvairiausių konfliktų aprašymas? Tai besiplečiančių genčių, kunigaikštysčių, dinastijų, religijų, imperijų susidūrimai. Tai karai, ekonominė konkurencija, tarpusavio intrigos. Subtiliame meno pasaulyje vyrauja „povandeninė“ kova tarp rašytojų, tapytojų, pianistų, dainininkų, rūbų dizainerių dėl publikos dėmesio ir palankumo. Ir net šeimos prieglobstyje vyksta nuolatinė konkurencija tarp vaikų dėl tėvų dėmesio ir įtakos šeimos gyvenime. Galima apgailestauti dėl tokios padėties arba bandyti sušvelninti konfliktų aršumą. Bet pastoviai besiveržiančio į savo aplinką žmogaus būdo neįmanoma pakeisti. Jis toks yra ir liks kol bus gyvas.
       
Trys utopinės pasaulėžiūros nenori pripažinti žmogaus agresyvios prigimties: krikščionybė, socialistinis internacionalizmas ir globalios orientacijos liberali demokratija. Jos skelbia turinčios raktą į perspektyvą visai kitokiam gyvenimui. Minėtos ideologijos siekia pašalinti žmonių tarpusavio santykiuose esančias įvairias priešpriešas. Jos žada sukurti rojų arba kažką panašaus, kuriame viešpataus universali taika, laisvė, laimė ir harmonija.

Bet į akį krenta kontrastas tarp deklaruojamų tikslų ir priemonių, kurias taiko ar anksčiau taikydavo šių doktrinų šalininkai. Paradoksalu, bet amžinos taikos gynėjai veda nesibaigiančius karus. Kodėl? Tam, kad įtvirtinti taikos, laisvės, lygybės ir socialinės gerovės idealus visame pasaulyje reikia sukaupti galingą asmenų junginį, sugebantį nugalėti kitų asociacijų pasipriešinimą įjungimui į kuriamą rojų. Atrodo, kad universlūs idealai neturi nieko bendro su prievarta ir smurtu. Bet jų propagavimas realiame pasaulyje, kuriame žmonių asociacijos nuolat stengiasi plėsti įtaką savo aplinkai, neišvengiamai sukels konfliktus. Todėl istorijoje yra daugybė pavyzdžių, rodančių krikščioniškos meilės, komunistinės lygybės ir kapitalistinės laisvės šalininkų polinkį į smurtą ir priespaudą. Viduramžiais katalikų bažnyčia inspiravo kruvinus ir pragaištingus kryžių karus prieš nekrikščioniškas gentis ir valstybes, tame tarpe ir baltus. Katalikų bažnyčios inkvizicija prarijo tūkstančius nekaltų žmonių. Konservatyviais apskaičiavimais, Sovietų Sąjunga per visą savo gyvavimą nužudė 20 milijonų savo piliečių ir dalyvavo daugelyje karų. O JAV, Vakarų pasaulio demokratijos ir globalizacijos įsikūnijimas, nuo 1900 m. panaudojo karines priemones prieš svetimas valstybes bent 150 kartų. Žmonių bendruomenės, nepriklausomai nuo to ar jos turtingos, ar atsilikusios, turės sukaupusios galią tęsti joms būdingą veiklą. Koks nors bandymas nukreipti bendruomenės veiklos trajektoriją arba pakeisti jos sudėtį, susidurs su įsibegėjusia galia.

Siekis įgyvendinti universalią taiką ir teisingumą kertasi su žmogaus prigimtimi. Ciniški valdovai pasinaudoja utopinėmis idėjomis, užmaskuodami savo imperialistinę politiką arba prislopindami vidinį pasipriešinimą jų nežabotai galiai. Viduramžiais kai kurie karvedžiai mielai remdavo katalikų bažnyčios misiją skleisti krikščioniškąją meilę, nes tai suteikė puikią progą grobti ir lobti. Tuo pačiu Romos katalikų bažnyčia skatindavo paprastų žmonių pasyvumą, ragindama juos atsukti kitą skruostą ir galvoti apie dosnų atpildą už kantrybę, kurį tikintieji sulauks pomirtiniame gyvenime.  

Istorijoje yra pavyzdžių, rodančių, kad imperinės valstybės sugeba suvirškinti silpnesnes tautas, tuo pašalindamos konfliktus tarp mažųjų politinių vienetų. Bet imperinis valdymas neišsprendžia problemos dėl žmogaus polinkio kaupti galią kitais keliais. Užkariavimas arba asimiliacija automatiškai nesustabdo individo arba pasiturinčios klasės tendencijos didinti turtus ir įtaką, išnaudoti silpnesnius gyventojus. Istorija rodo, kad žmogaus prigimtis verčia jį siekti galios kariniais veiksmais, piniginiais svertais, moraliniu autoritetu ar kitomis žmonių kontrolės priemonėmis. Kadangi didžiausi galios ištekliai glūdi žmonių potenciale, suprantama, jog išlieka pastovi grėsmė, kad agresyvesni veikėjai stengsis pajungti pasyvesnius individus ir prastai organizuotas bendruomenes savo tikslams.        

Jei egzistuoja išorinė grėsmė, pvz., kita ginkluota valstybė, valdantieji bus priversti pasikliauti savo piliečių lojalumu bei pasiaukojimo dvasia. Ši išorės grėsmė - tai objektyvus veiksnys, apribojantis galingųjų polinkį išnaudoti silpnesnius savo pavaldinius. Jei piliečiai įsivaizduos, kad svetima valdžia nebus tokia baisi kaip savoji, jie atsisakys ginti savo skriaudėjus.

XIX-ame amžiuje europiečių sąmonėje įvyko didysis lūžis. Sparti pažanga švietime, transporte ir žinių sklaidoje (ypač atsiradus masinei spaudai) sukūrė prielaidas integruoti plačiąsias mases į nacionalinių valstybių gyvenimą. Konkuruodamos tarpusavyje, tų laikų nacionalinės valstybės siekė kuo didesnės savo piliečių paramos. Vienas efektyviausių būdu stiprinant valdžios ir jos piliečių tarpusavio pasitikėjimą yra efektyvi socialinė rūpyba. Keista, bet konservatyvus aristokratas Otto von Bismarkas, Vokietijos Reicho Kancleris, iškilo kaip didelis europinio lygio socialinis reformatorius. Bismarko Vokietija tapo pirmąja Europos šalimi, kuri ėmė spręsti senatvės, nedarbingumo ir bedarbystės problemas. Atsirado unikali socialinės rūpybos sistema, prieinama plačiosioms masėms. Siekdamas suvienyti vokiečių žemes, Bismarkas norėjo kuo didesnės tėvynainių paramos, kad galėtų pasipriešinti Prancūzijai ir kitoms didžiosioms valstybėms, blokavusioms Vokietijos susivienijimą. Bismarko reformos rado stiprų atgarsį darbininkijos tarpe. Jos sušvelnino klasių neapykantą, kuri galėjo rimtai susilpninti Reicho susitelkimą tuo metu, kai vyko intensyvios didžiųjų valstybių varžybos dėl įtakos Europoje.
              
Imperijos ne kartą pademonstravo galią įkurti kažką panašaus į Pax Romana (patvarią taiką), nors tai labai brangiai atsieidavo. Romėnai, ko gero antikinio pasaulio pirmieji globalistai, pastatė savo imperiją ant didžiulio žmonių aukų kalno. Užkariaudami vieną provinciją po kitos ir ginklu tramdydami nuolatos maištaujančius savo provincialus ir vergus, romėnai sukūrė savo imperiją. Pašalinę rimtesnę užsienio grėsmę, turtingesni romėnai jautėsi laisvi pasiduoti ekscesams, išnaudoti vis daugiau vergų savo patogumui ir galios kaupimui. Vidinis Romos imperijos solidarumo nuopolis pasiekė tokį lygį, kad jos piliečiai pradėjo vengti karinės tarnybos ir vis daugiau pasikliaudavo samdomais užsieniečių kariais.

Mūsų laikų Pax Americana žymiai palengvino europiečių gynybinę naštą ir tuo paskatino Vakarų Europos pokarinį ekonominį pakilimą. Vakarų europiečiai pusšimtį metų priprato prie JAV saugumo skėčio. Atiduodami nemažą dalį atsakomybės už savo užsienio politiką ir saugumą amerikiečiams, europiečiai lyg pradėjo jausti mažesnę atsakomybę už savo bendrą likimą. Individualizmo tendencijos išaugo. Pavyzdžiui, nenoras auginti vaikus, o tik troškimas džiaugtis gyvenimo malonumais privedė Vakarų Europą prie dabartinės senėjimo krizės. Užpildyti darbo jėgos trūkumus Vakarų europiečiai dabar ketina ne skatindami savo piliečius kurti šeimas, bet importuodami darbinio amžiaus užsieniečius iš tokių šalių kaip Lietuva, Lenkija, Rumunija ir kitos.

Pagal Lietuvos ES narystės sąlygas, užsienio firmos ir viešos institucijos, tokios kaip gydymo įstaigos, turi teisę mūsų šalyje “medžioti” tinkamus darbuotojus ir specialistus. Tūkstančius darbingo amžiaus piliečių, tame tarpe ir profesionalų, gydytojų, slaugių, pavyko išvilioti iš Lietuvos, nepaisant jos ilgalaikės plėtros perspektyvų. Tiesa, kad karinių konfliktų tarp ES narių tikimybė yra maža. Bet ar mūsų žmonių “medžiojimas” nėra stipresniųjų agresija prieš silpnesnius?  
 

Comments

Thompsonas

Tai kas vis delto geriau Rusai komunistai ar Amerikonai globalistai? ir ka Lietuvia derėtu pasirinkti nes nes tiek Rusija tiek JAV blogi tiek tiem tek tiem neprytariu ir nepalaikau bet kuria puse pasirinkt mum Lietuviam?

Aut. Thompsonui

Autorius straipsnyje nesiūlo konkretų užsienio politikos kursą. Galima žiūrėti į straipsnį kaip į įnašą į tautininkų idėjinį bagažą argumentuojant su globalistais. Pirmieji straipsniai aptarinėjo globalistų prielaidą, kad integracija -- pažangus ir materialinę gerovę atnešantis dalykas. Šis straipsnis aptarinėja taikos klausimą. O dėl Rusijos ir JAV, tai konkrečiai saugumo srityje būčiau už bendradarbiavimą su JAV, Šiaurės ir Baltijos šalimis, Lenkija, Vokietija. Reikia turėti omeny, kad JAV viduje tikrai nėra 100 proc. parama globalizacijai. Patys vidurinės klasės amerikiečiai kenčia dėl globalizacijos pasekmių ir dėl hiper-aktyvimo karinėje srityje. Sakyčiau Lietuvos valdžia turėtų atsisakyti vergiškai uolaus JAV vykdytojo vaidmens globalizacijos ir karo reikalų srityse. Pvz., nereikėjo strimgalviais pulti, siunčiant karinius kontingentus į Vid. Ryt. šalis. Išlaikykime lojalaus, bet kritiško sąjungininko vaidmenį. Kartais gera kritika padeda net ir supervalstybei išvengti didelių klaidų.

Feltonas

Nyčės, Markso ir Froido teorijos, tariamai demaskuodamos cinizmą, iš tiesų jį propaguoja ir kartu - labai suprimityvina žmonijos istoriją ir pačią žmogaus būtį. Istorijoje cinizmo niekad netrūko, bet gausu kilnumo, pasiaukojimo, didvyriškumo pavyzdžių, kurių dekonstruktoriai nesupranta ir nenori pastebėti, o jei susiduria - stengiasi labai pritemptai juos aiškinti kažin kokiais "iš tiesų" savanaudiškais motyvais. Autoriaus kritikuojama krikščionybė šiuo atžvilgiu - blaivesnė: ji mato ir blogį, ir gėrį, siūlydama rinktis pastarąjį, o kryžiaus karai ir inkvizicija mažai ką bendro turėjo su pirminiais kanonais. Didžiausia tautiškumo prasmė - būtent altruizacijos ir objektyvizacijos procesas, kai nuo savęs gręžiamasi į kitą, tai - kelias į žmogiškumą. Ankstesni autoriaus straipsniai šiame portale - geresni, čia gi - inteligentiškesnis "Mein Kampf" variantas (truputį juokauju, bet motyvai - panašūs).

Grippen

Krikščionybė, kaip ir kitos politinės-ideologinės doktrinos yra vertintina pagal jos pasekėjų veiksmus, o ne kažkokius kanonus, įdomius nebent nuo realybės atitrūkusiems bibelfošeriams. Vertinant obejktyviai, pagal veiksmus, belieka tik pritarti straipsnio autoriui.

Feltonas

Kanonai apsprendžia ideologijos turinį, pagal kurį spręstina, kas yra tos ideologijos sekėjas, o kas ne. Bet ne gripenams tai suprasti :)

Grippen

Feltonai - dabar atrodai kaip komunizmo kanonus ginantis sovietinis pensininkas, kuriam atrodo, kad komunizmo kanonai buvo labai geri, tik va įgyvendintojai jų nesuprato. Ir apskritai, gal gali paaiškinti kodėl taip gini žydų specialiai gojams išgalvotą, nepilnavertiškumo kompleksą įvarančią religiją?

Kurmis

Pasikartosiu, bet gerbiamasis, kokių kompleksų kamuojami kovėsi savanoriai ir partizanai? Kokių nepilnaveriškumo kompleksų kamuojami kunigai leido 'Katalikų bažnyčios kroniką" ir važiavo lagerius? Kokie ten vargšai kompleksuoti kunigai dalyvavo tautiniame atgimume??? Jei apie konkrečius veiksmus, tai yra Maironis, Vaižgantas, Bretkūnas, Donelaitis ir t.t. ir pan. - tūkstančiai ne šiaip kompleksų kamuojamų kunigų, bet dešimtys tūkstančių eilinių krikščionių.

Kazys

Nesuprantu. Tai jei savanoriai ir partizanai buvo krikščionys, o ne ateistai, tai krikščionybė yra gerai? Lietuvoje tuo metu didžioji dauguma buvo krikščionys (dažniausiai tik sekmadieniais). O laisvės kovotojai juk žudė žmones, vadinasi jie buvo mirtinai nusidėję krikščionys. Kaip čia išeina a? O gal kunigai visame tame dalyvavo nes matė naudą sau ir bažnyčiai. Ne kas jiems buvo prie raudonųjų, o pragyvent tai reik. Žinoma buvo ir yra gerų žmonių tarp jų, nereikia visų nurašyti.

Kurmis - Kaziui

Gerbiamasis - tai gal jūs tas "lakmusas", kuris sprendžia, kas gali būti nurašytas, kaip krikščionis, o kas ne, kuris čia jau vertas JŪSŲ įvertinimo, o kuris nevertas? Gal pirmiau būkit vertas kad ir kokio kunigo Svarinsko bent mažojo pirštelio, o tada postringaukit. Esmė, kad net neskaitėt Senojo Testamento, o blevyzgojat apie nusidėjusius krikščionis.

Kazys

"Gerbiamasis - tai gal jūs tas "lakmusas", kuris sprendžia, kas gali būti nurašytas, kaip krikščionis, o kas ne, kuris čia jau vertas JŪSŲ įvertinimo, o kuris nevertas?" Visiškai teisingai aš, ir niekas kitas, sprendžiu kas mano atžvilgiu man nurašytas kaip krikščionis. O senajį testamentą skaičiau ir studijavau, naująjį irgi.

Grippen

Aš anaiptol neneigiu krikščonių indėlio į lietuvybės išsaugojimą. Nors knygas lietuviškai ėmė spausdinti tik protestantai, o katalikybė tuo tarpu stipriai prisidėjo prie Lietuvos lenkinimo. Bet aš anaiptol nesiekiau sukelti ginčo tarp pagonių ir krikščionių, man tik užkliuvo Feltono liguista reakciją į labai nuosaikią krikščionybės kritiką.

Budrys

"knygas lietuviškai ėmė spausdinti tik protestantai" Na Mikalojus Daukša, jei neklystu, buvo katalikų kunigas :). Ir dar pasikartosiu, jog žodis "pagonis" nevartotinas, nebent norint įžeisti, nes šis žodis turi greičiau paniekinančią prasmę. O koks vartotinas vietoj šio - nežinau :))

aut.feltonui

Žinau iš ankstesnių diskusijų, kad Feltonas nemėgsta Nyčės. Beje, man Nyčė - ne kelrodis. Jis puolė nacionalistus ir pats buvo didelis individualistas savo raštais ir asmeniniu gyvenimu. Bet jo trumpas ir aiškus gyvybės apibūdinimas paliko didelį įspūdį. Suprimityvinimas - tai vienas dalykas. O efektyvus apibendrinimas leidžia pašnekovams pakilti į konceptualų diskusijos lygį. Kokia yra žmonijos istorija? Galima rašyti tūkstančius puslapių šia tema, detalizuojant įvairius įvykius, ir vistiek aiškumo nebus. Bet, sakykime, kad pašnekovas X tiki, kad istorija - tai konfliktų aprašymas. O pašnekovas Y teigia, kad istorija atskleidžia kooperavimo plėtrą. Ir vienas, ir kitas teiginys yra supaprastinimas ir tai yra gerai, nes atveriamas kelias diskusijai.

Feltonas

Feltonas Nyčės šiuo atveju "nemėgsta" ne ką labiau, nei Markso ar Froido :) Klausimas ne apie tai. Supaprastinimas gali būti naudingas tam tikrame diskusijos etape, geras pavyzdys - Bumblausko ir Gudavičiaus laidos "Būtovės slėpiniai", kai autoriai, provokuodami vienas kitą, užimdavo kraštutines pozicijas, kurias tačiau gana greitai keisdavo. Kas kita - jei supaprastinimas tampa visos gyvenimo koncepcijos bruožu ar pagrindu. Autorius puikiai pastebėjo du skirtingus pavyzdžius (X ir Y), kurių abu - jų laikantis nuosekliai - diskusiją paverstų tiesiog beprasme, nes diskusijos prasmė galima tik tikintis rasti bendrą tiesą. kurioje daugybė spalvų, tonų ir pustonių - kas jau kas, bet autorius tai puikiai žino, nes pats mane, dar jauną ir pradedantį mąstytoją, to mokė :)

aut.feltonui

Nenorėjau kaip nors sumenkinti krikščionybę arba tikinčiuosius. Pastarųjų tarpe tikrai yra daug gerų žmonių, kaip ir pats Feltonas. Bet manau, kad krikščionybė kaip idėjų kompleksas yra ta šaknis iš kurios išaugo įvairios internacionalizmo atmainos. O internacionalizmą būtent ir norėjau pulti, nes tai nacionalizmo priešingybė. Lietuvos padėtis dabar yra tokia sunki, kad tik aukštas susitelkimo lygis gali ją apsaugoti nuo dezintegracijos jėgų. Internacionlizmas išblaško dėmesį ir jėgas po visą pasaulį. Nacionalizmas sutelkia pastangas čia, kur jų ir daugiausia reikia. Skirtumas tarp žydų ir krikščionių religijų yra tas, kad pirmieji sutelkia energiją į kompleksą Dievas-tautą, o krikščionybė išbarsto meilę į visas kryptis. Mums reikia pasimokyti iš žydų. Radikaliai keičiant metaforas, juk ruošiantis olimpiadai būtina sutelkti viską ką turi, kitaip oponentai nugalės. Šiaip patikdavo man tos ankstenės mūsų diskusijos.

Feltonas

Na, koks būtų pasaulis be krikščionybės, neblogai aprašė literatas fantastas Polas Andersonas knygoje "Laiko patrulis". Krikščionybė, greta fundamentalių etinių principų, atnešė linijinę laiko sampratą, kuri savo ruožtu sustiprino pažangos idėją. Žinoma, galima prisiminti Japoniją, bet kada ji tapo viena pažangiausių pasaulio šalių? Sąlytyje su krikščionybės terpėje išaugusiais Vakarais, tad modernioji Japonija - taip pat iš dalies krikščioniškosios civilizacijos produktas... Dėl meilės tautai - ji yra sudėtinė meilės žmonijai dalis, anot persų išminčiaus Baha-ulos, kuris, beje, nebuvo krikščionis :) O Gilbertas Keitas Čestertonas pabrėžė, kad internacionalizmo branduolys - nacionalizmas. Tikras tautininkas pirmiausiai rūpinasi savo tauta, bet tai nereiškia, kad tik ja. Doras žmogus galimybių ribose rūpinasi viso pasaulio vaikais, bet jei žmogus atima duonos kąsnį iš savo vaiko ir siunčia kur nors į Haitį, tokio žmogaus nelaikyčiau nei labai doru, nei labai išmintingu... Jei galia - pagrindinis motyvas, tai šio motyvo kvintescencija buvo Hitleris: kiek supratau, jam autorius visai nesimpatizuoja, gal skirtingai nuo visokių gripenų ir į juos panašių. Vienas iš būdų pažinti ideologiją, kaip jau sakiau - tai žingsnis link jos pamatų. O kas glūdi nacionalizmo ideologijos pamatuose? Gilus bendražmogiškumas: taip nacionalizmą suprato jo patriarchai - Johanas Gotfrydas Herderis, Džiuzepė Madzinis, Žiulis Mišlė. Kraštutinis subjektyvizmas į nacionalizmą prasiskverbė kur kas vėliau, o galiausiai tą nacionalizmą ir paneigė - egocentrinio individualizmo forma. Internacionalizmo nereiktų painioti su kosmopolitizmu, jų skirtumas - beveik toks pat, kaip tarp nacionalizmo ir vieno iš komentatorių čia atstovaujamo nacizmo.

Zigmas

Įdomus tamstos internacionalizmo apibrėžimas: rūpintis tiek savo tiek kitomis tautomis...Visąlaik maniau ir manau, kad internacionalizmas yra tas pats kas kosmopolitanizmas - nacionalizmo priešingybė. Ir pavyzdys su Haičiu nelabai vykęs - matote šiuo atžvilgiu iš jūsų nereikalaujama paskutinio kąsnio, o prašoma atliekamo, bet būtumėt tikras krikščionis kaip Jėzus - atiduotumėt visą. Prtitariu Grippen, bet kaip ir jis nesiekiu provokuoti kivirčų. Ir, po galais, gal galime apsieiti be Hitlerio ir nacių, nes jau iki gyvo kaulo įgrįso, ar neužtenka, kad ir taip pastarieji yra kišami aktualių temų metu tolerastų, jiems pristigus nuosaikaus argumento.

goj

"...Internacionalizmo nereiktų painioti su kosmopolitizmu,.." - O aš painioju. Man jie tokie panašūs - vienas su raudona - kitas su žydra penkiakampe žvaigžde. Dar - raudonžvaigždžiai savo " internacionalinę pagalba " " neša"," išlaisvinimą ir lygybę" kitom tautom, o žydražvaigžiai dėl "savo vaikų ateities" gali šššš... ant savo tėvynės ( na ten kažkur kur gimė jie , jų tėvai, jų protėviai ( o kas čia per patiekalas??? ...) ) ir jiems dzin kad vaikai nebekalbės jų kalba, ir kad anūkai "velnias žino" kokios rasės... " O kas ta rasė ??? ..." :( ). Feltonai tu protingas vyras tai man suprantamai paaiškink ką tu čia turėjai omeny... Ir aš noriu suprasti. :) Dar : "...vieno iš komentatorių čia atstovaujamo nacizmo. ..." - Nieko čia dar nekomentavau tai galiu įtarti , kad tas nacistas ne aš. Tai savo intelektualia šviesa pašviesk į to nacisto pusę , kad ir aš suprasčiau. Man Įdomu. :)

å pritariu goj klausimams

tai gal Feltono kolegos atsakys,jei Feltonas kaip strutis ikiso galva i smeli..kiek suprantu Feltonas yra vienas is judejimo vadu,t.y. Feltono pozicija gali buti sutapatinta su viso judejimo pozicija.

Pikc

Bendrąja prasme, manau, tiek Goj, tiek mane, tiek Feltoną galima priskirti tam pačiam judėjimui, bet tai toli gražu nereiškia, kad mes turime vieną nuomonę absoliučiai visais klausimais. Manau, iš komentarų jau pastebėjote, kad tam tikrais klausimais nuomonės gali labai smarkiai išsiskirti. Čia vadizmo nėra.

å

kai nuomones nesutampa TAKTINIAIS klausimais ,tai nieko blogo,galima gincytis.gince gims geriausias vieno ar kito klausimo sprendimas.kitas reikalas kai nuomones issiskiria STRATEGINIAIS klausimais.tuomet klaidinami potencialus rinkejai(ar jus negalvojate apie rinkimus)

Pikc

Sutinku, kad klausimai klausimams nelygu, bet šiuo atveju man atrodo, kad ginčas kilo ne dėl skirtingų vertybių, bet dėl skirtingo termino "internacionalizmas" interpretavimo. Pripažinsiu, man tas terminas irgi nepatinka - labai jau daug neigiamų asociacijų jis kelia. Tačiau tai nereiškia, kad man nepatinka pati pagarbos tautoms idėja.

å

o tas "skirtingas termino interpretavimas" ar nera visa ko pagrindas.gal kazkas nenori "skirtingai interpretuojant" kirsinti patriotus is vidaus.kaip galvoji.tokioj situacijoj niekada nebus pasiekta vienybe ir eiti i rinkimus neverta.

Pikc

Ne visai taip - terminus reikia apibrėžti, norint išvengti to skirtingo interpretavimo (ar verta priminti, kokia paniava yra dėl "nacionalizmo"?) o diskusijos, mano galva, yra visai tinkama tam priemonė. Taip kur kas geriau, negu visiems vartoti tuos pačius terminus, bet savo galvose jiems teikti visiškai skirtingas prasmes.

å

gerai-tada apibrezkit ir paskelbkit atskiru straipsniu.tada publika atsirinks ar pakeliui eiti ar ne.

Pikc

Taigi matote, kad ginčų stadijoje viskas dar - kai bus prieita bendro sutarimo, tai ir bus apibrėžta :) O tas pakeliui-nepakeliui yra labai paprastas dalykas: jei manote, kad Lietuva turi būti tautinė, lietuviška valstybė, vadinasi, pakeliui. O jei koks konkretus asmuo nepatinka - gi galima laisvai rinktis iš sąrašo, už ką balsuoti, o už ką - ne.

Thompsonas

del JAV karu labai liudna kad taip vyksta.Apie globalizacijos ir amerikiečių nuomone apie globalizacija mane nustebino prieš kelis menesius internete bendravau su žmogumi iš JAV jis manes ir klausia sako o pas jus ar išlikus jusu kultūra ?tada nežinojiau ką ir pasakyt ir jis pasakė tokia minti kas tinka Amerikai netinka pasauliui.

Thompsonas

Ta prasme kad nei viena valstybe neturi prarast savo kultūros.Suprantu jog globalizmas tikrai nera geras dalikas bet kaip pasaulije užtikrint taika be sajungu ir susivienijimu? o kas man labiausiai ES kelia nerima emigrantai musulmonai jie nera blogi žmones tik ju tas bukas požiuris i katalikus.

aut.thompsonui

Dėkoju už įdomias pastabas. Mano nuomone, užtikrinti taiką pasaulyje yra per didelis uždavinys vienai valstybei. Ir geriau būtų jei neatsirastų tokių, norinčių įtvirtinti vieną kultūrą ar vieną politinę sistemą ar vieną pax romana visoje planetoje. Čia prasideda nelaimės, kai galingesni nori kištis į svetimų valstybių reikalus bandydami pakelti "atsilukusiųjų" kultūrą arba "pakoreguoti" kokias nors politines pažiūras. Pagrindinis dėmėsys visgi turėtų būti nukreiptas į vidines problemas, kurių niekados netrūks. Karinių konfliktų kur nors pasaulyje taip pat visuomet bus. Gal geriau palikti konfliktuojančias puses, kad jos pačios išspręstų nesutarimus. Karinės sąjungos turėtų būti kuriamos, jei egzistuoja išorinė grėsmė. Bet neriekia užmiršti, kad sąjungos yra tiktai priemonės aukštesniam tikslui. Pagrindinis tikslas turėtų būti - saugi, klestinti ir laisva Lietuva.

Thompsonas

Bet kad Lietuva ir Latvija priklauso NATO ? na žinoma kvailiste siusti pinigus ir karius i afganistana na bet gynibos atžvilgiu juk tai i nauda?

aut.thompsonui

Lietuva šiuo metu turi mažai resursų gynybai, ir privalo labai gerai pagalvoti apie krašto apsaugos prioritetus. Jeigu geriausi daliniai ir ginkluotė iškeliavo į tolimą užsienį, ar turime užtektinai pajėgų teritorinei gynybai? Aš turiu omeny pakankamai pajėgų prieš ribotą įsiveržimą į mūsų teritoriją. Želigovskio įsiveržimas nebuvo totalinis lenkų kariuomenės puolimas. Tai lyg "maištaujančių" nesankcionuotas puolimas. Jį buvo įmanoma atremti. Prieš keletą metų Gruzija taip pat labai stengėsi parodyti savo NATO lojalumą išsiųsdama geriausius savo dalinius į Vid.Ryt. Kai rusai puolė, gruzinų pajėgos greit pasitraukė. Rusai puolė toli gražu ne visa savo kariuomene, o keliomis divizijomis. Tiek pajėgų gruzinai teoretiškai galėjo sutelkti, jei prioritetas būtų teritorinė gynyba. Šiuo atveju NATO nepadėjo karine prasme, nors tuo metu amerikiečių kariai dalyvavo manevruose pačioje Gruzijoje. Žinoma, Gruzija dar ne NATO narė. Manau, kad mes turėtume būti pasiruošę atremti kokių nors maištaujančių pulkininkų "nesankcionuotus" puolimus savo teritorinės gynybos koncepcijoje ir jėgų išdėstyme. Totalinei gynybai reikėtų stiprių sąjungininkų.

Eglė

Autoriau, paklausk Vytauto Almanio, ar meškos gali būti didelis priešas žmogui ar ne: http://www.kelionesirpramogos.lt/?p=7623 O šiaip, gal ir teisingos ten įžvalgos, bet toks pavargęs šitas straipsnis, ypač tos vietos apie žmogaus prigimtį. Taip išeina, kad gyventi yra ne tai kad sunku, bet labai varginantis užsiėmimas :(

aut.eglei

Buvo ten šmaikštesnių vietų apie pergalės džiaugsmą, ir kad žmogus tampa laimingas, kai nugali pasipriešinimą, ir kuo didesnis pasipriešinimas, tuo laimingesnis žmogus. Tokia žmogaus sudėtis. Bet kaip tik ir pagalvojau, kad tokie komentatoriai, kaip aukščiau pasireiškę, pavadins mane nihilistu ar dar kuo baisiau. Taip ir ištryniau. O dėl meškų, tai kiek komentatorė mano jų liko aštriadančių lietuvių tėvynėje?

Eglė

Ten nuorodą įdėjau, pasakoja, kaip vienam žmogui ranką mešką nukando ar nurovė, o kitas ramus į mišką gali eit. Dar gali paklaust tų, kurie su vilkais dirba, ar jie priešas žmogui yra, ar įmanoma, kad anksčiau galėjo būt pagrindiniai priešai.

Thompson

Ar kas nors matete toki tinklalapi kaip kantas.net? norečiau atkreipt i ta tinklalapi demesi kazi kodel niekas jo neblokuoja....

aut.eglė

Anksčiau vilkų bijodavo, būdavo žmonių užpuolimai, bet svarbiausia, žmonių gyvulių bandas atakuodavo vilkai. Nežiūrinti to, nerašiau, kad šie žvėrys - pagrindiniai priešai. Dabar manau, kad vilkus reikia kažkiek proteguoti, kad neišnyktų Lietuvoje. Tai gali būti tam tikras mūsų pasididžiavimas, kad pas mus veikia pilna eko sistema su tokiais galingais plėšrūnais kaip vilkai.

goj

Eglute ( man Eglė gražus moteriškas lietuviškas vardas) viską įdomiai ir nuosekliai nuo pavadinimo, straipsnio, komentarų skaičiau, masčiau ir perskaičiau ,bet neradau kur kas čia : "Pavargęs ir dar išsigandęs :)" , tai pradėjau įtarti , kad padarius tavo DNR ji būtų vyriška tai tu čia ne eglutė , o greičiau eglis.... :) , gal apsirinku... :)

Eglė

Jei ilgiau ties tokiais svarstymais apsistosi, tai ir tu tuoj pervargsi :) Vorų bijot pradėsi, tada sakysi, kad senovėj žmonės rengtis rūbus pradėjo dėl to, kad reikėjo nuo vorų apsisaugoti :)

Thompson

Norejiau paklaust kas didžiausias taikos priešas pasaulije radykalios musulmonų valstybes kaip stalinistinis Irakas radykalusis Iranas Kerstingasisis pakistanas? ar visur savo nosi kišantis del ekonomines naudos JAV ir Izraeli ?ar Rusija ir Kinija kurios sieka prijungt i savo teritorija kuo daugiau valstybiu? kurios valstybes didžiausi taikos priešai?

aut.thompson

Neverta ieškoti, kuri valstybė gera, kuri bloga. Kiekviena gina savo interesus. Šiuo metu Kinija sparčiai auga. Iš istorijos žinoma, kad dideli pokyčiai jėgų santykiuose gali būti pavojingi. Kaiserinės Vokietijos galia augo greičiau nei kaimynės Prancūzijos ir pasaulinės imperijos Anglijos galia. Tai sukėlė pastarųjų baimę, kuri eventualiai pagimdė karinę sąjungą. Man įdomu, kaip Rusija reaguos į Kinijos stiprėjimą. Kol kas Maskva tik ieško gerų ekonominių/politinių/karinių santykių. Kaip bus vėliau?

Pikc

Kiek skaičiau, propatria.lt irgi teisingai rašo - tik jie arčiau krikščionybės, todėl ne visiems gali tikti.

Pikc

Religija - labai slidus dalykas. Galbūt nepastebėjote, bet netgi, atrodo, vienos stovyklos žmonės vos ne iki kraujo susipjauna, kai tik kalba apie religiją pasisuka... Būtų gerai, jei kada nors oponentai susitartų kad, tarkim, dievas yra vienas, bet visiems pasirodo skirtingai: vienaip žydams, kitaip - musulmonams, trečiaip - budistams, dar kitaip - pagonims, kad jis norėjo, jog kiekvienas rastume savo taką į tą patį, kad pamatytume jį iš visų pusių - o mes tiesiog susipjovėm dėl to, kuris takas geresnis :) Na, bet čia jau metafizika (plius nelabai į temą) - jau nekalbant apie tai, kad man, kaip netikinčiam, apskritai nelabai priderėtų tokias problemas spręsti :)

Komentuoti