Apsibrėždama tarptautiniame kontekste lietuvių tauta jau gerą šimtmetį svarsto dilemą tarp pilietinės-teritorinės ir prigimtinės-kultūrinės tautos sampratų. Šiandieninės globalizacijos, supranacionalizacijos, eurofederalizacijos tendencijos šią dilemą aktualizuoja iš naujo, bet iš tiesų ji – ne tokia moderni, kaip gali atrodyti. Teoriniu-filosofiniu lygmeniu ji siekia Mykolo Riomerio darbus, praktiniu-politiniu lygmeniu ji ne vėlesnė už 1917 m. Petrapilio Seimą.

Pirmoji įvardinta samprata dažnai vadinama vakarietiška, antroji – rytietiška. Tai – dalinė tiesa. Pilietinė-teritorinė tautos samprata įsivyravo Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos politikoje ir teisėje. Prigimtinė-kultūrinė samprata, kuriai priskirtini ir kalbos – kultūros elemento – akcentai, įsitvirtino ryčiau – Vokietijoje, Italijoje, Vidurio-Rytų Europos šalyse. Moraliniu ir ontologiniu požiūriu Rytų-Vakarų takoskyra – ne esminė, nors psichologiškai, ypač šiandien, jau pati sąvoka „Vakarai“ siejama su pažanga, laisve, gerove, o „Rytai“ – su atsilikimu, vergove, skurdu. Ši skirtis tarp tautos sampratų brėžiama sąmoningai, formuojant požiūrį, jog „vakarietiška“ samprata – geresnė už „rytietišką“.

Iš tiesų abi sampratos sąlygotos skirtingos raidos ir skirtingų patirčių. Britanijai teko sutelkti anglų, škotų, airių ir valų tautas į vieningą pilietinę visuomenę, įvardijant ją britų tauta. Prancūzijai panašūs uždaviniai kilo, sutelkiant etninę daugumą – prancūzus su bretonais, provansalais, alemanais. Abi šios šalys į tautinių valstybių epochą įžengė laisvos ir vieningos – bent jau politinės sandaros prasme. Italai ir vokiečiai į ją įžengė susiskaldę – bendrų valstybių čia nebuvo, jas dar reikėjo sukurti. Kas iš tiesų jungė italus ir vokiečius – tai bendra kalba, iš dalies – kultūra ir etniškai bendra kilmė.

Dar sunkiau susiklostė Vidurio-Rytų Europos tautų patirtys. Tautų Pavasario jos sulaukė pavergtos. Daugelis tautų čia valstybingumo – net ir suskaldyto – neturėjo. Vengrai, lenkai, lietuviai, čekai jį buvo praradę, estai, suomiai, slovakai apskritai negalėjo pasigirti tautinio valstybingumo tradicijomis, o latviai ir ukrainiečiai iki Tautų Pavasario kaip tokio tapatumo tautos dar net nebuvo gimę.

Su derama pagarba britui Entoniui D. Smitui (Anthony D. Smith) ir prancūzui Pjerui Manenui (Pierre Manent), tautas suvokiantiems kaip politines bendruomenes, Lietuvai jų modeliai netinka. Pilietinio tautiškumo sampratos lietuvius būtų pavertusios lenkais, vokiečiais arba rusais. Gerai tai ar blogai – atskiras klausimas, bet neįmanoma tuo pat metu vadintis lietuviais ir smerkti lietuvybę įtvirtinusią „etninę“ – genealoginę, kultūrinę ir kalbinę – tautos sampratą. Šia prasme Dariaus Kuolio, Šarūno Liekio ir panašių „pilietinės tautos“ apologetų laikysena – tiesiog šizofreniška.

Rytų-Vakarų skirtis aukščiau įvardintų savybių kontekste – melaginga. Geografiškai Vokietija ir Italija iš tiesų – ryčiau Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos, bet kam šaus į galvą Vokietiją priskirti Rytams ta prasme, kuria jiems priskiriama Rusija ar bent – Lenkija? Pažangos, laisvės ir gerovės klausimai neturi nieko bendro su tautos samprata, bent ta prasme, kuria jie siejami. Britai ir prancūzai šimtus metų buvo suverenios visuomenės, antra vertus – šimtus metų tarpo iš kolonijų ir tarptautinės prekybos. Vokiečiai ir italai tokių sąlygų neturėjo, nekalbant jau apie Vidurio-Rytų Europą.

Japonija ligšiol – tautinė valstybė, o japonų tautos samprata – anaiptol ne pilietinė. Svetimšalis čia – „gaidzinas“, japoniškas „gojaus“ ir „barbaro“ atitikmuo. O geografiškai tai – viena ryčiausių šalių. Kam šaus į galvą jai priskirti atsilikimą, vergovę ar skurdą?
Šiandien Vakaruose – būtent šiandien ir būtent Vakaruose – atgimsta „etninis“ nacionalizmas: valų, škotų, bretonų, baskų, netgi dakotų – prieš keletą metų jie paskelbė suverenią Lakotos Respubliką, Jungtinių Amerikos Valstijų teritorijoje – pačioje globalizuotos pilietinės visuomenės širdyje. Prigimtiniai ir kultūriniai motyvai – ne tiktai gilesni, bet ir kur kas tvaresni už pilietinius.

Pagaliau išmatuokime šią dilemą efektyvumo kriterijumi. Tik „etninis“ – prigimtinis ir kultūrinis – tautiškumas leidžia ištarti žinomą frazę: sunaikintą valstybę galima atkurti, jei gyva jos tauta. Galime džiaugtis ir didžiuotis XIX a. sukilimais, tačiau sveika žvilgtelti, ką apie juos teigia ne tik elitų formuota istorija, bet ir liaudies pažiūras atspindėjusi tautosaka. O ji sako: tais laikais vyko didelis karas tarp rusų ir lenkų... Ištrauka iš lietuvių liaudies sakmių ir pasakų rinkinio „Sužeistas vėjas“. Lietuvių liaudis nesitapatino su „Lietuvio katekizmu“, pagal kurį lietuvis negalįs gyventi be (bajoriškos) laisvės ir vienybės su lenkais. Ji susitapatino tik su integralia Vasario 16-osios Lietuva – lietuviška Lietuva.

Antra dilema kol kas aktualesnė pačių tautininkų judėjimui. Čia ryškėja dvi alternatyvios sampratos. Vienoje tauta – žmogiškumo kalvė ir istorijos laboratorija (priklausomai nuo pažiūrų – Dievo arba gamtos). Kitoje tauta – tiesiog galios buveinė. Abiem atvejais, siekiant išsiaiškinti savo tautos reikšmę, teks išsiaiškinti – kokią reikšmę turi tauta apskritai. Patogumo dėlei pirmąją sampratą vadinkime idealistine, antrąją – voliuntaristine.

Idealistinėje sampratoje pabrėžiami doroviniai ir kultūriniai tautos vaidmenys bendruose žmogiškumo ir žmonijos kontekstuose. Čia tauta – viena iš daugelio bendruomenių, siejama bendros kilmės, kalbos, kultūros ir savimonės. Tautoje žmogus gręžiasi nuo savęs į kitą, mokosi mylėti artimą, ugdosi vienybę įvairovėje – žmonių tautoje, tautų žmonijoje. Tautų ir jų kultūrų įvairovė skatina visos žmonijos pažangą: ko neatranda viena bendruomenė, atranda kita, o po to vyksta kultūriniai mainai.

Voliuntaristinėje sampratoje tauta – viena iš galimybių asociacijos (sąjungos) pagrindu išplėsti individo galias. Jeigu idealistinėje sampratoje tauta – pasaulio tautų šeimos narė, tai voliuntaristinėje sampratoje tautų santykiai – amžinos konkurencijos ir kovos už galią santykiai. Vargu, ar bereikia sakyti, jog tokie pat santykiai čia numatomi pačios tautos nariams – individams ir jų grupėms.

Istoriškai idealistinė samprata siekia pačius nacionalizmo ideologijos patriarchus – Johaną Gotfrydą Herderį (Johann Gottfried Herder), Žiulį Mišlė (Jules Michelet) ir Džiuzepę Madzinį (Giuseppe Mazzini), ja sekė ir lietuvių tautininkų ideologai – Jonas Basanavičius, Vilhelmas Storosta-Vydūnas, Antanas Smetona. Voliuntaristinė samprata į nacionalizmą prasiskverbė gerokai vėliau, iš Frydricho Nyčės (Friedrich Nietzsche) raštų – beje, labai priešiško nacionalizmui. Vengdami stigmatizavimo, apribojančio diskusijos galimybes, kol kas susilaikykime nuo įvardijimo – kokie XX a. I-osios pusės judėjimai ir režimai išplėtojo būtent tokią tautiškumo ir nacionalizmo sampratą.

Žvilgtelkime efektyvumo prasme. Jei tauta – vien galios buveinė, šiandieninė globalizacija suteikia daug didesnes galimybes galių plėtrai už tautos ribų ir ją net paneigiant. Voliuntaristinė tautos samprata dar – neaišku, kiek ilgai – gali tikti didžiausioms ir įtakingiausioms pasaulio tautoms, bet tik joms. Individualių galios siekių prasme, kur kas labiau apsimoka integruotis į stambesnes sistemas, nei gali pasiūlyti tokios tautos kaip lietuvių tauta ir tokios tautinės valstybės kaip Lietuva. Sietis su tokiomis tautomis kaip lietuviai ir tokiomis valstybėmis kaip Lietuva reiškia auką, pasišventimą, idealizmą.

Žinoma, yra ir kitas variantas – su lietuviais ir Lietuva sietis pragmatikui, kuris platesniuose galių horizontuose dėl menkesnių galių tiesiog marginalizuotas. Neužtenka galių Europoje ar pasaulyje – išmėginkime Lietuvą. Vis gi intencija šiuo atveju liks už Lietuvos ribų: norėtųsi galios Europos ar pasaulio mastu, bet – kol nepavyksta – užteks ir Lietuvos... Ar ilgam?

Idealistinis modelis taip pat gali sulaukti kritikos: juk čia tauta – tik viena iš daugelio galimų bendruomenių, greta šeimos, religinės bendruomenės ar net pilietinės visuomenės. Ir tai bus tiesa. Ar ne tą pačią kritiką galima skirti voliuntaristiniam modeliui? Vis dėlto idealistinis modelis atrodo pranašesnis ta prasme, jog čia pati įvairovė, įskaitant bendruomenių tipų įvairovę, yra vertybė. Idealistinio tautininko pasaulis – darnos, o ne karo pasaulis. Tautininkas-idealistas gali tuo pat metu būti lietuvis, šeimos narys, religinės bendruomenės atstovas ir pilietis. Jam šios kategorijos bus ne arba-arba, o ir-ir arba viena – kitame. Ar tai nėra tiesiog tikroviškiau?