Vladimiras Bukovskis – žymus rusų rašytojas, politinis ir visuomeninis veikėjas, mokslininkas-neurofiziologas. Vienas iš disidentinio judėjimo SSRS įkūrėjų.

Per pirmus 34 gyvenimo metus kalėjimuose ir prievartinio psichiatrinio „gydimo nuo kitamaniškumo“ įstaigose praleido 12 metų. 1976 metais sovietinė valdžia iškeitė „antisovietinį chuliganą“ Vladimirą Bukovskį į garsiausią Vakarų politinį kalinį - Čilės komunistų partijos lyderį Luisą Korvolaną. Šiuo metu gyvena Didžiojoje Britanijoje.

Leidėjų kvietimu žymusis rašytojas neseniai lankėsi Bulgarijoje. Jo vieši pasisakymai susitikimų su skaitytojais metu, skirti „politinio korektiškumo“ ideologijos kritikai, sukėlė audringą skandalą.

O tai ir nenuostabu, žinant, kokio masto asmenybė, pagarsėjusi visame pasaulyje savo nenuolaidžiavimu komunizmui, bebaime elgsena kovose už laisvę ir demokratiją sovietinio totalitarizmo sąlygomis, išdrįso viešai pasakyti tiesą apie tos laisvės ir demokratijos sąlygomis užgimstantį naująjį politkorektišką totalitarizmą.

Lietuvoje tokio kalibro mąstytojai, deja, kol kas tyli. Arba – o tai dar baisiau – vardan skalsesnio duonos kąsnio patys įsijungia į politkorektiškumo adeptų gretas.

Siūlome jūsų dėmesiui tų pasisakymų fragmentus.

Vladimiras Bukovskis. Politkorektiškumas blogiau už leninizmą

Dvidešimties metų senumo įvykiai, kuriuos mes švenčiame – Sovietų Sąjungos krachas ir suirimas – mūsų, disidentų, nenustebino. Bet po to įvyko kažkas keisto. Po Antrojo pasaulinio karo ir nacizmo žlugimo visas politinis spektras pasaulyje pasislinko kairėn. Tai nesunkiai paaiškinama: fašizmas ir nacizmas paprastai tapatinamas su dešiniosiomis ideologijomis (nors šis tapatinimas visiškai neteisingas, tačiau tai visai kita tema). Griuvo komunizmas ir, atrodytų, politinės nuotaikos turėjo pasislinkti dešinėn. Bet nieko panašaus neįvyko. 1992, 1993, 1994 metais į valdžią Europoje ateina kairieji... Socialistinio bloko suirimas sutapo su naujų utopinių ideologijų atsiradimu Vakaruose.

Politkorektiškumas, kaip tarptautinis reiškinys, prasidėjo nuo 1990-ųjų, bet kaip judėjimas jis egzistavo ir anksčiau. Pirmą kartą aš su tuo susidūriau dar 1983 ar 1984 metais. Aš ėjau į savo laboratoriją (V. Bukovskio pagrindinė profesija – mokslininkas neurofiziologas), o priešais laiptais leidosi dvi merginos. Prilaikiau joms duris. Jos pažvelgė į mane su panieka ir „padėkojo“: „Vyriška šovinistinė kiaulė“. Likau nieko nesupratęs ir labai nustebau. Papasakojau apie tai kolegoms, kurie pradėjo juoktis: „Taigi čia paukštytės iš Berklio universiteto. Iš ten išlenda visi kairiųjų radikalų judėjimai. Čia kažkokia nauja mada – feministės; jos sako, kad kai mes, vyrai, elgiamės su moterimis, kaip su moterimis, mes tuo jas žeminame“.

Feministės moko, kad „moteris“ – tai socialinė koncepcija. Girdi, jei vyrai elgtusi su moterimis, kaip su vyrais, tai moterys ir taptų vyrais: moterimis jas daro būtent mūsų elgesys jų atžvilgiu, moteris – vyriškų stereotipų auka. Ši Berklyje gimusi koncepcija neįtikėtinai greit paplito po visą pasaulį. 1984 metais mes iš jos juokėmės – po 10 metų ji apėmė visą pasaulį. Visi universitetai atvėrė „genderinių tyrimų“ skyrius. Mano supratimu, per milijoną metų lyčių santykiuose ničniekas nepasikeitė, bet tie pseudomokslai apie vyriškumo nuodėmingumą parodė siaubingą vislumą: ne taip mes į moteris žiūrime ir ne taip su jomis elgiamės.

Ir prasidėjo grynas Orvelas: girdi, negalima į moterį kreiptis „miss“ arba „missis“ (angl. panelė ir ponia), nes tai yra moters apibrėžimas per jos šeimyninį statusą. Įvedama neįmanoma anglų kalboje konstrukcija „miz“... Jie visą laiką prigalvoja naujų žodžių ir jeigu nekalbi taip, kaip liepta – esi šovinistinė vyriška kiaulė. Net Biblija bandoma perrašyti taip, kad Dievas būtų moteriškos giminės.

Na, sovietinėse psichiatrinėse aš pripratau prie bepročių kompanijos. Bet bėda ta, kad amerikiečių visuomenė visokią idiotišką naujovę iškart paverčia vos ne visuotinai privalomu dalyku. Amerikoje, bet ir Europoje, gyventojai pasižymi neįtikėtinai konformistine elgsena. Viską, ką tau bruką į galvą, reikia priimti, kaip normą. Jei nori, kad tau sektųsi gyvenime, privalai būti konformistas. Iš štai, amerikietiški šablonai plinta visur kaip nepaneigiamos taisyklės, rasdamos atspindį netgi įstatymų leidyboje.

Feministiniai judėjimai pareiškė, kad vyrai – „seksistai“ – žiūri į moteris išskirtinai, kaip į seksualinius objektus, todėl viskas, kas turi bent kokį lytinį atspalvį, turi būti pašalinta iš kasdienio vyrų ir moterų bendravimo. Flirtas paskelbtas agresija ir siekimu pavergti moterį. Dabar darbdaviai JAV nedrįsta kalbėtis su savo pavaldinėmis akis į akį – turi dalyvauti nors vienas liudininkas, kitaip nesunku susilaukti kaltinimų seksualiniu priekabiavimu, o tai reiškia karjeros ir visuomeninės padėties žlugimą.

Lygiai taip pat savo reikalavimus pradėjo reikšti ir kitos mažumos – homoseksualistai, juodaodžiai, sektantai ir pan. Atsirado įstatymai dėl „hate speech“ – „neapykantos kalbos“, tokie sovietinio Baudžiamojo kodekso 70 straipsnio, pagal kurį buvau teistas, faktiški analogai. „Neapykantos kalba“ buvo paskelbti bet kokie rasinių skirtumų ar seksualinių polinkių paminėjimai. Jūs neturite teisės pripažinti akivaizdžių faktų. Jeigu jūs juos minite viešai – tai nusikaltimas.

Praėjusiais metais Anglijoje atšaukė visus visuomeninius Kalėdinius renginius: britų vėliavos elementas yra Šv. Jurgio kryžius, o tai, girdi, gali įžeisti musulmonus, mat primintų jiems apie kryžiaus žygius. Nors patys musulmonai nieko panašaus nereikalauja. Netoli mano namų esančios parduotuvėlės savininkas musulmonas iškabino savo vitrinoje vėliavą su kryžiumi, kad pademonstruotų, jog jis nesutinka su tuo kretinišku draudimu – bet kas jį girdi...

Tai atvedė prie tokios cenzūros, kad mūsų dienomis net Šekspyras kurti negalėtų. Nors pusės jo pjesių jau nebestato: „Venecijos pirklys“ – antisemitizmas, „Otelas“ – rasizmas, „Užsispyrėlės sutramdymas“ – seksizmas... Viena mokytoja Londone atsisakė vesti savo klasę į „Romeo ir Džiuljetą“, pavadinusi spektaklį „šlykščiu heteroseksualiniu reginiu“.

Masinė cenzūra pastiprinama baudžiamąja teise. Už pokštą apie homoseksualistus galima pakliūti į kalėjimą. Atkreipkite dėmesį, kaip greit reikalas priėjo prie represijų.

Buvo toks filosofas – Herbertas Markuzė, revizionistas-marksistas. Jis prieštaravo K. Marksui dėl vieno esminio punkto: Marksas manė, kad revoliucinė klasė yra proletariatas (akivaizdu, kad taip nėra), o Markuzė mokė, kad tikroji revoliucinė klasė – įvairios mažumos. Patologiją reikia paskelbti norma, o normą – patologija. „Tik tuomet, – rašė Markuzė, – mes pagaliau sugriausime buržuazinę visuomenę.“

Aktyvistai, kurie atseit gina mažumų teises – homoseksualinės ir feministinės organizacijos – išties tomis mažumomis visai nesirūpina. Jie tiesiog išnaudoja jas kaip visuomenės spaudimo ir kontrolės instrumentą, kaip savo laiku tai darė Leninas su darbininkais, ir tikrumoje atneša joms daugiau žalos nei visiems kitiems. Mano draugo žmona Amerikoje prieš 7 metus įkūrė judėjimą „Moterys prieš feminizmą“. Pradėjo nuo kelių draugių, o dabar jų žurnalo tiražas – 2 mln. prenumeratorių. Moterys pradeda suvokti, kad feminizmas yra joms priešiškas, kad jis griauna jų gyvenimus ir neduoda joms rinktis to, ko norisi joms pačioms, o ne to, ką joms bando primesti įvairios „aktyvistės“.

Trumpiau tariant, mes turime reikalą su rimta ideologija, kuri po politinio korektiškumo iškaba bando sugriauti mūsų visuomenę. Kuo mažumoms blogiau, tuo geriau jų lyderiams: bus ką ginti. Bet jų uždavinys – sunaikinti mūsų visuomenę ir tai naujausia, pikčiausia marksizmo versija.

Cenzūra, kurią įvedė „politinio korektiškumo“ gynėjai, apsaugo juos nuo dialogo. Jeigu aš su jais ginčyčiausi, tai sutvarkyčiau juos per keletą minučių. Bet kas gi man leis? Aš, pilnateisis Jungtinės Karalystės pilietis, negaliu parašyti šia tema straipsnio, išleisti knygos, sudalyvauti visuomeniniuose debatuose šia tema – todėl, kad tokių debatų tiesiog nėra. Per televizorių jūs jokių argumentų „už“ ar „prieš“ politkorektiškumą neišgirsite.

Šią ideologiją mums primeta. Neturiu nieko prieš bepročius – aš praleidau sovietų „psichuškėse“ daugelį metų ir esu jiems labai tolerantiškas. Vienintelė mano sąlyga – nereikia man primetinėti svetimų idėjų. Aš pamenu savo pirmąjį ginčą su KGB tardytoju. Man tada buvo 16 metų. Jis paklausė: „Už ką jūs mūsų taip nekenčiate?“ Aš atsakiau: „Aš jūsų ne nekenčiu. Aš jumis tiesiog netikiu. Jūs norite statyti komunizmą – puiku, statykite. O aš nepageidauju. Ar galiu sau leisti 2 kvadratinius metrus, kuriuose nebus komunizmo?“

Vladimiras Bukovskis, Sofija, Bulgarija.

Regions.ru – pagal Bulgarijos spaudą