Porinis lėkis, „žirgeliai“, Jumio ženklas arba tiesiog Jumis – taip baltų kraštuose vadinamas tam tikras linijinis simbolinis motyvas, grafiškai vaizduojantis dvi sukryžiuotas ir viršuje stačiu kampu laužtas, viena nuo kitos nusisukusias įstrižaines.

Grafinis šio ženklo paprastumas ir paplitimas tam tikruose Europos regionuose leistų mums priskirti jį archajiškai pagonybės laikus menančiai simbolikai, artimai ornamentinei, ganėtinai daugiasluoksnei ir įvairiai interpretuojamai.

Pabandykime apžvelgti galimus prasminius šio ženklo traktavimus iš kelių pozicijų.

Porinis lėkis (žirgeliai)

Lėkiu vadinamas senųjų medinių kaimo namų stogų puošybos elementas, turėjęs ir grynai praktinę reikšmę - apsaugoti šiaudinius pastatų stogus nuo vėtrų ar stipresnio vėjo. Įvairiausių formų lėkiai buvo paplitę palei visą Baltijos jūros pakrantę: nuo Lietuvos ir Latvijos iki Olandijos (vadinamieji ulebordenai) ir Skandinavijos. Taip pat jie aptinkami ir Šiaurės bei Rytų Vokietijoje.

Nors pačių lėkių būta įvairių (pavyzdžiui, poriniai ir neporiniai lėkiai), tačiau šiuo atveju mums įdomesni poriniai, sukryžiuotų lentų lėkiai, daugiau ar mažiau atkartojantys latviškojo Jumio ženklo grafiką. Lietuvoje poriniai lėkiai aptinkami pajūryje (sudėtingesni) bei Rytų Lietuvos kaimuose (kiek paprastesni). Jų kilmė mūsuose nėra tiksliai nustatyta, tačiau pats grafinis simbolis dažnai sutinkamas baltiškoje ornamentikoje, įvairiose svastikinių ir kitokių laužtinių linijų kompozicijose, todėl net neabejojant galima teigti jį esant savu, netgi jeigu pati lėkių tradicija ir pasirodytų esanti atneštinė. Juolab, kad turime senovinę latviškojo Jumio simboliką, apie kurią dar kalbėsime.

Lietuviškieji lėkiai dažnai yra ne paprastai sukaltos įstrižos lentos, bet ištisi meno kūriniai su daugybe liaudies raižybos elementų. Taip puoštuose poriniuose lėkiuose galima buvo įžiūrėti vieną nuo kitos į priešingas puses nusuktas žirgų, paukščių avinų, kitų gyvūnų galvas, todėl lėkiai dažnai vadinti stogo žirgeliais, arkliukais, rageliais, gaideliais ir pan., priklausomai nuo to, kokio gyvūno siluetas išraižytas sukryžiuotose kraigo lentose. Savo forma abipusis lėkis taip pat gali priminti ir skrydžiui pakeltus paukščio sparnus. Iš čia tikriausiai sąsajos ir su žodžiu „lėkti“: aukštybėse ūžaujantis vėjas, šuoliuojantys žirgai, skrendantis paukštis ir pan.

Visiškai tikėtina, kad, be grynai praktinės lėkių naudos, egzistavo ir simbolinė lėkių prasmė. Ypač tai pasakytina apie porinius lėkius, kurie, nepaisant tam tikro vientisumo, vis dėlto yra sudaryti tarytum iš dviejų vienas kitą „atspindinčių“, bet taip pat ir pereinančių viena į kitą dalių per lėkio lentų tvirtinimą.

Kuris motyvas yra pirminis, o kuris antrinis - ženklas kaip forma ar stilistiniai, konkretūs raižytieji lėkio vaizdiniai - galima tik spėlioti. Kadangi, skirtingai nuo konkrečių raižinių, bendra porinių lėkių išvaizda mažai tekinta, būtų logiška manyti, kad grafiškai išreikšta forma galėtų būti vertinama kaip pirminės, o atskiri gyvuliniai/augaliniai motyvai – antrinės simbolikos elementas, prie kurio bus būtina sustoti.

Niekam ne paslaptis, kad apie poriniuose lėkiuose dažniausiai vaizduoto žirgo simboliką indoeuropiečių ir ne tik indoeuropiečių mitologijoje bei folklore galima būtų rašyti ištisus daugiatomius traktatus, nes mažai yra gyvūnų, kuriems būtų skirta tiek daug dėmesio, pagarbos ir meilės, kaip žirgui. Žirgas figūruoja daugybėje mitinių vaizdinių visame pasaulyje. Jis – turto, laimės, tam tikros socialinės padėties, gerovės simbolis. Jis traukia Dievų ratus ir neša karius į mūšį. Dažnai žirgas vaizduotas dievų pasiuntinių, jų siųstų ženklų, neatsiejamu atributu (žirgai, traukiantys dievų vežimus) ir lemties nešėju, taip pat - tarpininku tarp pasaulių ir simboliniu vedliu kelionėje po juos. XV a. vokiečių metraštininko Simono Grūnau „Prūsijos kronikos“ teigimu, du balti žirgai kaip simboliai buvo pavaizduoti prūsų valstybės kūrėjo Vaidevučio vėliavoje.

Netgi jeigu toji vėliava ir būtų Grunau pramanas, tai žirgų poros kultas – vargu (tai patvirtina kitos, baltams giminingos Europos tautų mitologijos). Simonas Daukantas savo raštuose mini lietuvių ir prūsų dievams paaukotą baltą karo žirgą po bendros pergalės prieš mozūrus. Manoma, kad balti žirgai buvo sieti ne tik su Saulės kultu, bet ir su vyriausiuoju dievu Perkūnu. „Tarp gyvulių baltas žirgas dievo gyvuliu vadintas, ant kurio visų vyriausias kunigas tegalėjo joti. Jei kas kitas tai darytų, tai turėtų kokia nors nelaimė ištikti“ (Mūsų tautosaka, T. 5. 1932. P. 14). Senovėje tikėta, kad lėkiuose pavaizduotos žirgų galvos turėjo apsaugoti šeimininko namus ir turtą nuo piktųjų dvasių, užtikrinti jo gerovę bei padėti prisišaukti sėkmę. Saulės, Mėnulio ir žvaigždžių žirgai žinomi ir lietuvių pasakose. Ši tradicija (ypač Aukštaitijoje) tapo lietuviškosios architektūros dalimi.

Prie žirgo vaizdinio pas senuosius baltus čia sustota kiek plačiau, kadangi poriniuose lėkiuose žirgeliai vyrauja, tačiau, pavyzdžiui, gaidžio, kaip ryto pranašo, atvaizdas tikriausiai atliko tą pačią apsauginę funkciją, o jaučių ar avinų siluetai plačiąja prasme galėtų būti siejami su vaisingumu, derlingumu, augimu, kūrybinėmis Gamtos bei Visatos jėgomis. Kai kuriuose lietuviškuose poriniuose lėkiuose tarp žirgelių iškyla vertikalus augalinis motyvas, kas galėtų būti siejama su ypač sena, kosmine ir metafizine Būties arba Gyvybės Medžio simbolika. Puikus to pavyzdys – olandų ulebordenai ir baltų neporiniai lėkiai, kur šis, Būties Medžio vaizdinys yra vyraujantis. Žodžiu, kiekvienas simbolinis motyvas gali būti interpretuojamas
individualiai, o visai numanomai liaudies meistrų išmonei aprašyti reikalingos gilesnės ir rimtesnės studijos.

Kiek sudėtingiau paaiškinti porinio lėkio dvejybiškumą ir netgi tam tikrą antagonizmą vienybėje, nes čia jau prieiname prie bendros porinio lėkio, kaip grafinio atvaizdo, simbolikos, kuri galėtų būti vertinama kaip įkūnijanti tam tikrus gilesnius dualistinės pusiausvyros, harmonijos, savitarpio kompensacijos principus, apie kuriuos pakalbėsime pabaigoje.

Pferdeköpfe (poriniai žirgų galvų lėkiai Vokietijoje)

Kai jau buvo paminėta aukščiau, panašių žirgų galvomis stilizuotų porinių lėkių vaizdiniai būdingi ne tik baltų kraštams, bet ir germanams. Vokietijoje tokie lėkiai ypač buvo paplitę Žemutinėje ir Aukštutinėje Saksonijoje. Remiantis istoriniais šaltiniais, šiuose kraštuose dar XVI a. tikėta, kad prie namų ant stulpo pamauta arklio kaukolė nubaido tamsias jėgas, o tai taip pat siejasi su sakralių žirgo vaizdiniu indoeuropiečių mitologijoje. Palyginkime su naminio gyvulio galvos vaizdiniu lietuvių papročiuose: „Jos <žirgų, kitų gyvulių galvos> buvo padedamos namuose ir tvarte, įdedamos tvarte į arklių ar kiaulių ėdžias. Vyskupas Baranauskas yra užrašęs, jog anykštėnai jo laikais laikę „kujno golwu unt pecziaus“ (Marija Gimbutienė,
„Senoji lietuvių religija“).

Vokietijoje galimos stogo žirgelių prasmės paieškos prasidėjo XIX a., ir tapo daugybės germanų liaudies meno tyrinėtojų nagrinėjimo objektu. Kiek vėliau, to paties amžiaus pabaigoje, gimęs romantinis-patriotinis „Tėvynės judėjimas“ (Heimatbewegung), siekęs išsaugoti ir puoselėti regioninį Vokietijos paveldą, savo leidiniuose ir prisistatymuose visuomenei pradėjo naudoti porinių stogo žirgelių atvaizdą kaip kultūrinį ir etnografinį Žemutinės Saksonijos simbolį.

Šiandien sunku nustatyti šios tradicijos atsiradimą vokiečių žemėse. Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie žirgelius ant namų stogų atsirado XIX a., tačiau pats ankstyviausias, XV a. datuotas, žirgo galva, bet ne mediniu, poriniu lėkiu puoštas pastato kraigas vaizduojamas senovinės Dargico bažnyčios (Meklenburgas-Priešakinė Pomeranija) freskoje. Taip pat netiesioginiais porinių žirgelių tvirtinimo ant namų stogų įrodymais galėtų būti germaniškoji gyvulinių raštų ornamentika ar tie senoviniai papuošalai, kuriuose vaizduojamos daugiau ar mažiau stilizuotos žirgų galvos.

Utė Hojer savo straipsnyje „Ką simbolizavo žirgų galvos ant valstiečių namų?“ trumpai pamini pagrindines tokios simbolikos reikšmės hipotezes:

– poriniai žirgeliai ant namo kraigo simbolizavo legendinius personažus Hengistą ir Horsą (apie juos žr. žemiau);

– Žirgas buvo šventu audros ir mirusiųjų dievo Votano gyvūnu, o namas ir namiškiai, tikėta, galėjo būti palaiminti dangiškosios jėgos per kraigo žirgelių galvas;

– Žirgai simbolizavo derlingumo deivę Frėją, kuri pažadina žemę, kaip ir visą kas gyva, iš žiemos miego naujam gyvenimui;

– Žirgeliai turėjo saugoti namus nuo audrų, žaibo ir naktimis šėlstančių dvasių („Laukinės medžioklės“ motyvas). Taip pat apsisaugojimas nuo bet kokio blogio ir nelaimių (kaip ir pas baltus);

– Viena viduramžių legenda pasakoja apie neva mirusią moterį, kuri buvo palaidota gyva, bet vėliau pakilo iš kapo ir sugrįžo namo. Kuomet vyrui buvo pranešta, kad prie namų durų stovi jo žmona, jis atsakė, kad nepatikėsiąs tuo iki tol, kol iš jo palėpės langelio nepasirodys žirgų galvos. Po to kai vyras vis dėl to įsitikino jam sakoma teisybe, šiam įvykiui atminti ant namo kraigo buvo užkelti du žirgelių galvų atvaizdai. Manoma, kad taip ir paplito šioji tradicija.

– Aukščiau minėta hipotezę, kad stogo žirgelių tradicija išsivystė iš senojo germanų papročio prie savo namų kabinti arklių kaukoles ant kuolų, kurias nukreipdavo į savo tikrą ar menamą priešą, tikintis, kad toks ritualas padės nukreipti nelaimę nuo savęs.

Kalbant grynai iš mitologinės simbolikos pozicijų, ir jos vedinio – socialinės simbolikos pusės, germanų kraštuose, panašiai kaip ir pas baltus, žirgas (ypač baltos spalvos) buvo laikomas nekaltybės, švarumo ir dieviškumo simboliu. Jis simbolizavo ne tik kažkokią konkrečią dievybę, bet ir aukštą kilmę, taurumą bei karališkąją valdžią. Legendinių dviejų anglosaksų vadų vardai Hengistas (sen. angl. Eržilas) ir Horsa (sen. angl. Žirgas) tiesiogiai siejami su žirgų kultu Šiaurės Vokietijoje ir Jutlandijos pusiasalyje (dab. Danija). Beje, Hengistas ir Horsa buvo broliai (mitinis dvynių aspektas), kildinę savo giminę iš paties senųjų germanų dievo Votano (Odino).

Ilgainiui žirgas tapo Žemutinės Saksonijos simboliu, o poriniai lėkiai su žirgų galvomis persikėlė į Šiaurės Vokietijos miestų heraldiką. Tačiau įdomu ir tai, kad Vokietijoje žirgelių galvos gali būti nukreiptos ne tik į skirtingas puses, bet tam tikrais atvejais ir viena į kitą. Tokia simbolika galbūt ir gali būti paaiškinta iš geometrinių figūrų ir ornamentinių raštų simbolikos pusės, tačiau vienareikšmio atsakymo į šį klausimą kol kas nėra, o bet kokios prielaidos, deja, lieka tik prielaidomis.

Beje, germanų kraštuose, lygiai kaip ir baltų, egzistuoja ne tik žirgų pavidalo lėkiai, bet ir kitų gyvūnų, pavyzdžiui, stilizuotų gulbių pavidalo lėkiai. Kai kurie senosios germanų simbolikos tyrinėtojai manė, kad žirgas simbolizavo dangaus dievus – Asus, o gulbės – derlingumo dievybes - Vanus. Asų kultas ilgainiui nustūmė numanomai senesnį Vanų kultą: mitologijoje tarp šių dievybių būta konfliktų, tačiau tai, kad kai kurie Vanai gyvena su Asais danguje, rodo ir tam tikrą šių dviejų dievų giminių vienybę.

Goslaro mieste (Žemutinė Saksonija) ant vieno iš senų pastatų frontonų pavaizduota keistų senovinių ženklų eilė, viename iš kurių galima įžvelgti šiek tiek pakeistą ženklą, artimą poriniams lėkiams arba grafiniam latviškojo Jumio atvaizdui.

Latvių Jumis

Latvijoje žinotas Jumis - mitologinė būtybė, javų ir derlingumo dvasia bei augimą globojanti būtybė, kurios ženklas arba įsikūnijimas (kadangi šis simbolis taip pat vadintas Jumiu) neįtikėtinai primena į skirtingas puses nukreiptų, tačiau apačioje persikertančių lėkio galvų porą. Su Jumiu buvo siejamos derliaus nuėmimo bei šienapjūtės apeigos, o pats ženklas galėjo būti vaizduojamas tiek grafiškai (ornamentinėse juostuose, virš namų, klėčių durų, ant kraičio skrynių ir pan.), tiek būti sudarytas iš dviejų javų varpų, gėlių ar lazdyno šakelių, nes Jumiui visuomet turi būti paaukota dviguba auka. Kartais Jumis buvo išpjaunamas iš medžio ir laikomas namie pačioje garbingiausioje vietoje, siekiant užsitikrinti dievybės prielankumą ir
šeimos gerovę. Pjūties pabaigtuvių metu paskutinį nupjautų javų pėdą surišdavo į kuokštą su dviguba (suaugusia) javų varpa, prilenkdavo prie žemės ir prispausdavo akmeniu, kad Jumis lauke liktų žiemai. Mūsų dienomis Jumį, kaip latviškojo ir, imant plačiau, – baltiškojo paveldo dalį, savo simbolikoje naudoja patriotinė latvių organizacija „Visu Latvijai“ (lat. Viską Latvijai).

Indoeuropietiškoji dieviškųjų dvynių simbolika ir numanoma grafinė ženklo prasmė

Grynai grafine prasme ženklas gali būti siejamas su balansu, harmonija, pusiausvyra, tam tikrų jėgų kompensacija. Krenta į akis ir tam tikras jo dualizmas vienybėje, apie kurį Marija Gimbutienė rašė: „Liaudies mene vaizduojamos dvi gyvulių galvos, kurios kaip didesnės, stipresnės jėgos šaltinis, jungtinos su religijų istorijoje, pvz., pas graikus, romėnus, indus, slavus, pažįstamais dvyniais - Dioskurais. Priešistoriniame ir istoriniame mene apsčiai sutinkamos dviejų briedžių, dviejų jaučių, dviejų žirgų ar paukščių figūros. Ir dainose dainuojama apie „dievo sūnelius“, ne apie „dievo sūnelį“.

Dieviškųjų dvynių kultas buvo gerai žinomas senosioms indoeuropiečių kiltims. Senovės Graikijos mitologijoje dievo Dzeuso sūnūs-dvyniai Dioskūrai buvo garbinti ne tik kaip stiprūs kariai ir didvyriai, bet ir kaip aušros bei sutemų globėjai, Rytinės ir Vakarinės žvaigždės įsikūnijimai. Kiekvienas šių brolių dvynių pakaitomis gyveno tai Dangaus, tai pomirtinėje Hado karalystėje, jiems buvo aukojama ir jie buvo simboliškai kviečiami dalyvauti Vasaros saulėgrįžos puotoje, kuomet Saulė, pasiekusi savo aukščiausios galybės tašką, pradeda trauktis link Žiemos. Dioskūrai sieti ir su Dvynių žvaigždynu, o Senojoje Spartoje brolius dvynius simbolizavo du sujungti balkiai. Patys jie taip pat dažnai sieti su žirgais ir dažnai vaizduoti
raiti.

Pas senuosius Indijos arijus žinomas ir broliams Dioskūrams artimas dieviškųjų dvynių Ašvinų (sansk. asvin- „gimusių iš arklio“, „turinčių arklius“) vaizdinys. Jie taip pat siejami su rytinėmis ir vakarinėmis sutemomis bei buvo laikomi arijų globėjais, nešančiais dovanas, turtus, maistą, gyvulius, gerą derlių. Tikėta, kad jie gali suteikti jėgų ir sveikatos. Bet Ašvinai, nors ir būdami dvyniai, priklausė skirtingiems pasauliams. Įdomu tai, kad baltų mitologijoje Dvyniais Ašvieniais (arba Saulės žirgeliais, Dievo sūneliais buvo laikomi Saulės vežimą traukiantys žirgai, kurie taip pat simbolizavo metų ratą, Saulės kelionę tuo ratu bei amžinąjį gamtos atsinaujinimo virsmą. Su šiuo žodžiu siejamas ir germanų Vyresniojo Futharko runos Ehwaz pavadinimas (sen. germ. Žirgas, Arklys). Tolimesnė šio žodžio etimologija gimininga jau minėtam
sanskritiškajam ašv, asvin, avest. aspa, sen.airių eoh. Pati runa aprašyta anglosaksiškoje runų poemoje: „Žirgas yra valdovų džiaugsmas karių akyse / Žirgas, kurio išdidumas slypi kanopose, / kai turtingieji vyrai raiti kalbasi apie jį / ir tai amžinas nerimstančiųjų paguodos šaltinis“. Panašios negausios nuotrupos leido runologams runą Ehwaz susieti su kelione <žirgais> ar judesiu, tėkme plačiąją prasme. Grafinį, lotyniškajai „M“ raidei identišką „Žirgo runos“ atvaizdą kai kurie iš jų palygino su vienas į kitą atsuktomis dviejų žirgų galvomis (plg. mitą apie Hengistą ir Horsą, dabartinį, juos vaizduojantį Biundės miesto herbą Vakarų Vokietijoje ir germanų porinius lėkius, kuriuose žirgų galvos žiūri viena į kitą).

Pasakytina, kad pirmą kartą poriniai „žirgeliai“ su anglosaksų mitiniais didvyriais Hengistu ir Horsa buvo susieti XIX a. pabaigoje. Šių dienų austrų germanistas ir filologas Rudolfas Simekas neatmeta šios teorijos, teigdamas, kad žirgų galvos virš pastatų frontonų galėtų reikšti tai, kad Hengistas ir Horsa kadaise buvo vertinami kaip tam tikrų germanų genčių totemai – stebuklingų galių turinčios žirgo pavidalo būtybės. Su savo kariais atsikėlęs į Britanijos salą, Hengistas tapo legendiniu Kento karalystės įkūrėju, todėl dar ir dabar Kento grafystės herbe puikuojasi baltas žirgas raudoname dugne.

Tačiau negalima atmesti ir prielaidos, kad tokia giminingų, bet vis dėlto priešingų jėgų simbolika galėjo turėti ir savo gelmines filosofines bei metafizines, netgi kosmistines prasmes.

Pats ženklas tarytum įkūnija begalinių Visatos virsmų (kilimo-persilaužimo-leidimosi) simboliką, tuo tarpu kai, sąlyginai tariant, antagonistinė jo dalis tarytum atkartoja tą patį procesą atvirkštine tvarka. Tokiu būdu pasaulėkūros jėgos tarytum išlieka amžinoje, vienas kitą kompensuojančioje pusiausvyroje, o tai puikiai išreikšta grafinių simbolio paprastumu bei harmoningumu, kuriame kiekvienas komponentas yra atvirkštinė, tarytum veidrodyje atsispindėjusi priešingo komponento dalis. Jeigu vienas simbolio motyvas įkūnija tam tikrą virsmą ar „stotelę“ begalinio virsmo rate, tai kitas ženklo motyvas tuo pat metu išreiškia kardinaliai priešingą pirmajam poziciją (Žiemos saulėgrįža / Vasaros saulėgrįža, Pavasario lygė / Rudens lygė, ir pan.). „Matomame“ pasaulyje veikiant vienam, „nematomame“ pasaulyje veikia ir kitas, todėl pats ženklas, bendrai
paėmus, yra lyg nebyli užuomina į tai, kad nėra darnos be kaitos, pasekmės be priežasties, vaisiaus be šaknų, o gimimo be mirties. Gyvūnų motyvai čia tik paryškina tą amžinųjų virsmų tarpusavio sąveiką bei veikiančių jėgų tėkmės dinamiką, ant kurios ir laikosi visa Pasaulėkūra kaip amžinoji vienybė dualizme. Tuo šis simbolis yra giminingas svastikai, kitoms kryžiaus atmainoms, nes ta pati simbolika ir tie patys archetipai gali būti puikiausiai išreikšti daugybe grafinių simbolių, kurie vienokiu ar kitokiu pavidalu atsispindėjo senojo žmogaus religingume – nuo žemdirbiškojo iki kosmiškojo.

Taigi, kaip mes galėtume vertinti porinių lėkių, žirgelių simboliką? Kaip ir svastika, lėkis – tai maža, grafiškai atvaizduota pasaulėkūra. Tai stabili vienybė dinamiškoje, amžinai tekančioje, vienas kitą kompensuojančioje pusiausvyroje. Harmonija ir dermė viskame. Vyras ir moteris, dvasia ir materija, diena ir naktis. O kur dermė, ten ir gyvenimo pilnatvė, ten ir laimė, ten ir vystymasis, ten ir raida, augimas, vaisingumas, geras derlius, sveiki palikuonys. Ten ir ramybė savyje, šeimoje, dermė bei sutarimas tautoje.

W.
Baltosios tradicijos

Mūsų puslapyje sudėtos ne visos temos iliustracijos. Norintys atsisiųsti pilnai iliustruotą straipsnio variantą pdf formatu (apie 870 kb), gali tai padaryti šiuo adresu.

Comments

Komentuoti