1918 m. atgavusi nepriklausomybę, lietuvių tauta pasuko naujo gyvenimo keliu. Remdamasi teise į savarankišką politinį gyvenimą ir atkurdama savąją valstybę, ji visų pirma rūpinosi savo valdžios institucijomis, sprendė sienų su kaimyninėmis šalimis klausimus, siekdama į vieną kamieną sujungti visas lietuvių tautos dalis. Tačiau taip jau susiklostė, kad pradėjusiai kurtis Lietuvos valstybei nuo pat pirmųjų veiklos dienų teko ginti savo žemę ir diplomatiniais būdais kovoti dėl savo egzistencijos pripažinimo.

Lietuvai nedraugiškos kaimyninės šalys, siekdamos įgyvendinti savo agresyvius tikslus, stengėsi apšmeižti ir iškraipyti tikruosius mūsų jaunos valstybės siekius, apjuodinti ją kitų pasaulio valstybių, visų pirma Tautų Sąjungos, akyse. Tokiomis aplinkybėmis vos pradėjusioms kurtis Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms 1918–1920 m. teko ginklu kovoti su besikėsinusiais į jos nepriklausomybę trimis galingais priešais – Sovietų Rusija, bermontininkais bei imperialistine Lenkija.

Pirmoji tiesioginė grėsmė Lietuvos egzistavimui atėjo iš rytų. Sovietų Rusijos vyriausybė, greit pamiršusi visus savo ankstesnius principinius pareiškimus dėl tautų apsisprendimo, suformavo vakarų raudonąją armiją, kurios tris divizijas 1918 m. gruodžio 7 d. pasiuntė į vakarus, užsibrėžusi karine jėga vėl sujungti su Rusija atsiskyrusias nuo jos tautas, tarp jų ir lietuvius. Baltijos šalys bolševikams turėjo tapti tiltu prasiveržti į vakarus ir suteikti ten veikusiems vietos komunistams „internacionalinę“ pagalbą. Todėl ir į Lietuvą, įkandin besitraukiančių vokiečių, turėjo veržtis bolševikų kariniai daliniai. Šitokiu būdu užimtose vietose turėjo būti įvesta sovietinė sistema.

Tačiau vietiniams bolševikams nesant jokių sąlygų ir neturint galimybių Lietuvoje įvykdyti visaip liaupsinamos socialistinės revoliucijos bei sukelti pilietinio karo, Sovietų Rusijos vadovai nutarė Raudonosios armijos durtuvais padėti suplanuotai V. Kapsuko vyriausybei įvesti sovietų valdžią Lietuvoje. Tam ir buvo skirtos stambios karinės pajėgos, vėliau nuolat stiprinamos. Lietuvių politiniai veikėjai, ilgoką laiką gyvendami iliuzijomis, jog jų valstybės likimą lems tarptautinės institucijos, pasirinko pernelyg lėto kariuomenės formavimo sistemą ir į Lietuvos teritoriją besiveržiančiai rusų bolševikų kariuomenei neturėjo ką priešpriešinti.

Nors jaunų, patriotiškai nusiteikusių karininkų paveiktas M. Sleževičius, 1918 m. gruodžio 26 d. tapęs ministru pirmininku, tuojau pakeitė kariuomenės organizavimo metodą daug dinamiškesniu, tačiau iki tol buvo veltui sugaišta pusantro mėnesio brangaus laiko. Vilnių gelbėti jau buvo per vėlu ir pačiai vyriausybei teko iš jo persikelti į Kauną. Vilnius ir 2/3 Lietuvos teritorijos atiteko rusams bolševikams. Iškilo realus pavojus atsikūrusios Lietuvos valstybės egzistavimui. Visgi tomis sudėtingomis aplinkybėmis lietuvių tauta, jos vyriausybė bei tik ką pradėtos kurti ginkluotosios pajėgos nepalūžo, rado jėgų susitelkti, atsispirti bolševikų agresijai ir stoti į nelygią kovą su galingu priešu.

Kovų su rusais bolševikais eigoje skirtini du pagrindiniai etapai. Pirmasis – bolševikų veržimosi į krašto gilumą sustabdymo ir Lietuvos kariuomenės puolamųjų operacijų pradžios etapas (1919 m. vasaris – gegužės mėn. pradžia). Pagal kovų pobūdį, mastą ir reikšmę šį etapą galima suskirstyti į du smulkesnius laikotarpius.

Pirmasis iš jų – vietinio pobūdžio ir nedidelio masto kovų laikotarpis (1919 m. vasaris – balandžio mėn. pradžia). Kartu tai labai permainingai vykusių pirmųjų kovų su bolševikais laikotarpis. Jam priskirtinos Kėdainių–Šėtos, Jiezno ir Alytaus kautynės, Panevėžio atskirojo bataliono vadinamosios „ekspedicijos“, pirmasis nesėkmingas bandymas išvaduoti Ukmergę bei išsilaikyti Panevėžyje, partizaninio pobūdžio veiksmai Žemaitijoje, Šiaurės Lietuvoje bei kitose vietovėse.

1919 m. vasario 7–10 d. vykusių Kėdainių–Šėtos kautynių, kuriose stambiems bolševikų daliniams pasipriešino negausūs menkai ginkluoti ir beveik neapmokyti lietuvių savanoriai, veikdami kartu su saksų savanoriais, reikšmė visų pirma ta, kad įstengta sulaikyti priešo puolimą, priversta jį pasitraukti nuo svarbaus strateginio centro – Kėdainių ir, kas ypač reikšminga, likviduotas Kauno apsupimo iš šiaurės pavojus. Ši pirmoji pergalė, plačiai nuskambėjusi po visą Lietuvą, turėjo neabejotiną neigiamą poveikį tolesniems bolševikų veiksmams.

Vasario 10 ir 13 dienomis vykusios Jiezno kautynės sukliudė bolševikams, planavusiems užėmus Prienus apeiti ir pulti Kauną iš pietų. Tiesa, jų pradžia lietuviams buvo gana nesėkminga – patirta nemaža aukų, tačiau užbaigtos jos efektyvia pergale, kuri dar labiau pakėlė tiek lietuvių visuomenės nuotaiką, tiek savanorių kovinę dvasią.

Skaudžiu pralaimėjimu bolševikams į Nepriklausomybės kovų istoriją įsirašė nesėkmingos Alytaus kautynės, vykusios vasario 12–13 ir 15 dienomis. Organizacinėje kūrimosi stadijoje tebuvęs I pėst. pulkas, gausių priešo jėgų spaudžiamas, buvo išblaškytas ir priverstas iš miesto chaotiškai pasitraukti, patirdamas nemažų nuostolių. Visgi ir šiuo atveju, įstengus sutelkti dalį likusių pulko pajėgų, kartu su saksų savanoriais, sugebėta Alytų iš bolševikų atsiimti, atkurti turėtas ankstesnes pozicijas ir tuo būdu pašalinti gresiantį pavojų Kauno miestui iš pietų pusės. Taigi kautynes dėl Kauno derėtų vadinti vienomis iš lemtingiausių visame 1919 metų kare. Žlugus Kaunui, vargu ar būtų pavykę apginti ir Lietuvos nepriklausomybę.

Panevėžio atskirojo bataliono 1919 m. vasario–kovo mėn. vykdytos „ekspedicijos“ į Ramygalą, Truskavą, Surviliškį, Krekenavą, Pociūnėlius, Baisogalą, taip pat partizaniniai savanorių veiksmai Žemaitijoje, šiaurės Lietuvoje bei kitose vietose nedavė priešui ramybės, jį demoralizavo ir neleido įsitvirtinti, antra vertus, kėlė pasitikėjimą vietos gyventojams, įgalino sulaukti daugiau savanorių, papildyti ginkluotę, įgyti didesnio patyrimo kautynėse ir pan.

Reikšmingomis reikėtų laikyti ir 1919 m. kovo mėn. paskutinėmis bei balandžio mėn. pirmomis dienomis Panevėžio atskirojo bataliono vykdytas permainingas kovas dėl Ukmergės ir Panevėžio. Tai buvo tartum savotiška repeticija bandant išvaduoti du svarbius strateginius centrus Vidurio Lietuvoje – Ukmergę ir Panevėžį. Nors šis bandymas dar nebuvo sėkmingas, tačiau jis parodė, jog priešas nėra nenugalimas, tik reikia noro, tinkamo vadovavimo ir mokėjimo kautis. Šiomis kovomis baigėsi pirmasis kovų su bolševikais laikotarpis.

Antrasis laikotarpis siejamas su Lietuvos kariuomenės pirmųjų planingų puolamųjų operacijų pradžia (1919 m. balandžio mėn. pradžia – gegužės mėn. pradžia). Iki šio laikotarpio Lietuvos vadovybės skubiai organizuojama kariuomenė gerokai sustiprėjo, atsirado naujų, geriau parengtų karinių dalių, gauta ginklų, aprangos. Kokybiniai poslinkiai vyko ir pačioje kariuomenės organizacijoje.

Sužinojus apie lenkų kariuomenės vadovybės rengiamą Vilniaus užgrobimo planą, nutarta užbėgti įvykiams už akių – patiems pamėginti iš bolševikų atsiimti savąją sostinę. Ryžtis tokiam bandymui skatino prasidėjusios bolševikų nesėkmės fronte, vyraujanti netvarka ir karių maištai, gyventojų nepasitenkinimas sovietiniu režimu ir kt. Dar neturint pakankamai jėgų pulti bolševikus visu frontu, tik ką suformuota ir sutelkta dviejose vietose karin. St. Nastopkos vadovaujama Atskiroji brigada turėjo suduoti priešui smūgį, nuo kurio jis turėjo trauktis.

Tai buvo pirmoji organizuota puolamoji karinė operacija, kokių iki tol besikuriančioje kariuomenėje dar nebuvo. Jos metu – balandžio 2–8 d. – puolant bolševikus Vilniaus kryptimi, priešui buvo suduotas nemažas smūgis, tačiau išvyti jo iš Vilniaus neįstengta – jėgos buvo dar per mažos. Nors šiose kautynėse užsibrėžto tikslo pasiekti ir nepavyko, tačiau galutinai buvo sutrukdytos bolševikų pastangos pro Alytų ir Kaišiadoris veržtis į Kauną, o po to bandyti užimti ir visą Lietuvą.

Pirmasis kovų su bolševikais etapas baigėsi sėkminga planinga Ukmergės karine operacija, įvykdyta bendromis lietuvių ir saksų savanorių dalimis 1919 m. gegužės 3 d. Jos metu ne tik buvo išvaduotas šis svarbus strateginis centras, bet ir daugelis aplinkinių vietovių, padarant bolševikams didelių nuostolių. Vertinant šio etapo metu vykusias su bolševikais pirmąsias kovas, reikia konstatuoti, jog ligšiolinėje istorinėje literatūroje neretai buvo apeinamas arba smarkiai sumenkinamas jose dalyvavusių saksų savanorių vaidmuo.

Tiesa, pirmieji jų daliniai, 1919 m. sausio mėn. pradžioje pakeitę reguliariuosius vokiečių kariuomenės dalinius, Lietuvos vyriausybei bei visuomenei didesnio pasitikėjimo irgi nekėlė. Dalis jų buvo nedrausmingi, paveikti bolševikinės propagandos, priešiškai nusiteikę tautinės Lietuvos valdžios atžvilgiu, plėšikavo ir skriaudė vietos gyventojus. Ir tik vėliau šiuos, atvykusius į Lietuvą vien pasiplėšimo tikslu elementus išsiuntus atgal į Vokietiją, padėtis pastebimai pagerėjo.

Istorinių šaltinių analizė rodo, jog nors mūsų pirmieji savanoriai buvo karšti Lietuvos patriotai ir pasiaukojančiai bei narsiai gynė savo tėvynės laisvę, tačiau savo menkomis pajėgomis, be gerai ginkluotų saksų savanorių paramos, nebūtų įstengę laimėti Kėdainių–Šėtos, Jiezno, Alytaus kautynių, iškovoti pergalės Žemaitijoje, įvykdyti reikšmingą Ukmergės išvadavimo operaciją ir, kas svarbiausia, apginti Kauną. Pradiniu kovų su bolševikais laikotarpiu negausūs, prastai ginkluoti ir mažai apmokyti lietuvių būriai buvo priklausomi nuo saksų savanorių paramos ir daugelyje karinių operacijų vaidino tik pagalbinį vaidmenį.

Užbėgant įvykiams į priekį, pažymėtina, jog saksų savanoriai, kovoję Lietuvoje apie 6 mėnesius, dalyvavo išvaduojant iš bolševikų daugiau kaip 13 miestų, padėjo pasistūmėti Lietuvos stiprėjančiai kariuomenei apie 100 km į krašto gilumą, o jos kariams – įgauti daugiau patirties bei pasitikėjimo savo jėgomis.

Antrasis – lemiamų kovų su bolševikais – etapas tęsėsi nuo 1919 m. Gegužės mėn. pradžios iki kovų pabaigos. Jis skirstytinas į 3 smulkesnius laikotarpius. Pirmasis iš jų – vadovavimo Lietuvos kariuomenei pertvarkymo ir stambesnių karinių operacijų prieš bolševikus pradžios laikotarpis (1919 m. gegužės mėn. pradžia – birželio mėn. Vidurys). Didėjant karių skaičiui ir kuriantis naujoms karinėms formuotėms, pribrendo reikalas pertvarkyti vadovavimą krašto ginkluotosioms pajėgoms, pritaikyti jį prie naujų, pasikeitusių aplinkybių siekiant greičiau išsivaduoti iš užsitęsusios bolševikų okupacijos.

Pasižymėjusio Pirmajame pasauliniame kare, prityrusio gen. S. Žukausko paskyrimas vyr. kariuomenės vadu, Krašto apsaugos ministerijos ir jos Generalinio štabo reorganizavimas bei išplėtimas padėjo iš pagrindų pagerinti visų karinių struktūrų darbą bei jų veiklos koordinavimą. Po to greit sekęs įvairiose Lietuvos vietose išmėtytų smulkių kariuomenės dalių sukoncentravimas dviem svarbiausiomis Ukmergė–Utena–Zarasai ir Kėdainiai–Panevėžys–Rokiškis kryptimis, geresnis materialinis aprūpinimas bei vadovavimas joms užtikrino netrukus vykusių Kurklių - Panevėžio karinių operacijų sėkmę, atskleidė naują reikšmingą Nepriklausomybės kovų istorijos lapą. Nuo atskirų užpuolimų, partizaninių veiksmų buvo pereita prie planingų karinių operacijų. Šio laikotarpio pabaiga buvo apvainikuota svarbių strateginių centrų – Kupiškio, Rokiškio, Utenos bei daugybės smulkesnių vietovių – išvadavimu.

Antrasis – karinių veiksmų Rytų Aukštaitijoje 1919 m. vasarą – laikotarpis tęsėsi nuo 1919 m. birželio mėn. vidurio iki liepos mėn. pabaigos. Po ankstesniuoju laikotarpiu vykusių įtemptų ir sunkių kovų abiejų kariaujančių pusių puolamieji veiksmai Rytų Aukštaitijos Dusetų ežerų fronte sustojo. Bolševikams iškilo viena iš opiausių problemų – kaip išmaitinti savo gausią kariuomenę, o lietuviams – kaip padidinti smarkiai praretėjusias karininkų bei karių gretas ir apsirūpinti besibaigiančiais šaudmenimis.

Itin didelį poveikį krašto visuomenei padarė Lietuvos laikinosios vyriausybės 1919 m. birželio 20 d. įstatymas dėl karių aprūpinimo žeme, paskelbtas nelaukiant Steigiamojo Seimo nutarimo. Į jį atsiliepė daug ištikimų tėvynei vyrų, stojusių savanoriais ir gerokai papildžiusių Lietuvos kariuomenės gretas. Didelę jų dalį sudarė bežemiai ir mažažemiai Lietuvos piliečiai.

Iš šiuo laikotarpiu vykusių reikšmingesnių susirėmimų su bolševikais išskirtinas Panevėžio bataliono 1919 m. birželio 21–23 d. sėkmingai įvykdytas vietinis puolimas – vadinamoji „didžioji žvalgyba“ Bebrinės–Ilūkstės–Dvietės–Mukanų–Dronkų bare, kurios metu buvo išsiaiškintas priešo jėgų dydis, išsidėstymas, įtvirtinimai ir kt. Panevėžio rinktinės nepavykęs puolimas liepos 6–12 d., atskleidęs jos nepakankamą pajėgumą bei prastą atskirų dalių veiklos koordinavimą, ir Ukmergės rinktinės liepos 11–12 d. puikiu manevru įvykdytas Salako miestelio užėmimas, taktiniu požiūriu laikomas vienu iš gražiausių lietuvių kariuomenės nedidelio dalinio veiksmų, sugniuždžiusių visas priešo pastangas minėtoje vietovėje.

1919 m. rugpjūčio mėn. pradžioje prasidėjo paskutinis kovų su bolševikais laikotarpis – pasirengimo lemiamai Zarasų karinei operacijai ir bolševikų išvijimo iš Lietuvos laikotarpis, užsitęsęs iki karo su Sovietų Rusija pabaigos. 1919 m. vasarą ilgai užsitęsusi pasyvi Lietuvos kariuomenės vadovybės pozicija Salako–Dusetų–Subatės ežerų linijoje leido bolševikams atsikvėpti, pertvarkyti bei sustiprinti savo kariuomenės dalinius ir toliau engti vietinius gyventojus okupuotoje Rytų Aukštaitijos dalyje.

Lietuvių karinei vadovybei parengus detalų Zarasų karinės operacijos planą, apsvarsčius jį su Ukmergės ir Panevėžio brigadų (buvusių rinktinių) karininkais, papildžius jas naujomis jėgomis, apsirūpinus šaudmenimis, maisto atsargomis, sutvarkius tiekimą ir atlikus kitus pasirengimo darbus, rugpjūčio 24 d. buvo pradėtas didysis bolševikų puolimas. Po dienos užėmus Zarasus, o dar po kelių įstengus nublokšti bolševikus už Dauguvos, kautynės su jais nebeteko manevrinio pobūdžio ir virto pozicinėmis.

Nors frontas su bolševikais buvo iki 1920 m. pradžios, jis jau nebebuvo pavojingas. Taip pasibaigė Zarasų karinė operacija, suteikusi Lietuvos kariuomenei garbę ir didį laimėjimą.Po to prasidėjusios ir ilgai užsitęsusios Lietuvos derybos su Sovietų Rusija baigėsi 1920 m. liepos 12 d. pasirašyta taikos sutartimi. Ja Sovietų Rusija visiems amžiams atsisakė nuo suverenumo teisių į Lietuvą ir pripažino jai Vilnių bei Seinų kraštą su gana plačiomis žemės juostomis rytuose. Lietuvos, kaip suverenios valstybės, pripažinimas sustiprino jos tarptautinę padėtį. Antantės šalys turėjo skaitytis su jos egzistavimu. Sutartis suteikė Lietuvai tvirtą juridinį pagrindą tarptautinėse institucijose.

Lemiamame kovų su bolševikais įkarštyje Šiaurės Lietuvoje ir Kurše, Latvijoje, susitelkė kitas Baltijos šalių, tarp jų ir Lietuvos, priešas – bermontininkai. Šie rusų monarchistų ir vokiečių organizuoti savanorių daliniai iš rusų belaisvių ir vokiečių karių, sudarę rimtą karinę jėgą, kėlė didelį pavojų Baltijos valstybėms, nes atvirai nepritarė jų nepriklausomybei ir nerodė jokio noro tartis su jomis ginčytinais klausimais. 1919 m. vasarą tarp lietuvių valdžios ir plk. P. Bermondto vadovaujamos kariuomenės ėmė bręsti karinis konfliktas.

Karinių veiksmų su bermontininkais metu išskirtini trys etapai. Pirmasis iš jų – bermontininkų įsigalėjimo Šiaurės Lietuvoje etapas (1919 m. liepos mėn. pabaiga – spalio mėn. vidurys). Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms tebekovojant su bolševikais Dauguvos fronte, bermontininkai, pasinaudoję jiems palankia padėtimi, 1919 m. liepos 26 d. atvyko į Kuršėnus ir, juose įsitvirtinę bei pasijutę esą lyg nukariautame krašte, ėmė skverbtis į jo gilumą. Masiškai plėšikaudami bei vykdydami žiaurias rekvizicijas, jie pradėjo palaipsniui stumti lietuvių kariuomenės dalinius nuo svarbių strateginių kelių, kad užsitikrintų sau visišką užnugario saugumą.

Lietuvos vyriausybė, bermontininkus laikydama dideliu pavojumi nepriklausomybei, 1919 m. spalio 9 d. paskelbė visame krašte karo padėtį ir spalio 16 d. nusprendė jėga juos išvaryti iš Lietuvos. Prasidėjo antrasis – Lietuvos kariuomenės sutelkimo bermontininkų fronte ir pasirengimo Šiaulių karinei operacijai – etapas (1919 m. spalio mėn. vidurys – lapkričio mėn. vidurys). 1919 m. spalio mėn. vidury prieš bermontininkus sudarius atskirą frontą ir jo vadu paskyrus pasižymėjusį kovose su bolševikais plk. ltn. K. Ladygą bei įgyvendinus nemaža organizacinių priemonių (pašaukus į kariuomenę nemažai vyresniojo amžiaus vyrų, įsigijus užsienyje būtiniausių kariškų reikmenų, aprangos ir kt.), gerokai pasikeitė bendra kariuomenės išvaizda, labai pasitaisė karių nuotaika.

Nors bermontininkams užėmus Radviliškio stotį nutrūko geležinkelių susisiekimas tarp Kauno ir bolševikų fronte buvusios kariuomenės, o jos telkimas į bermontininkų frontą vyko lėtai, sunkiai ir užsitęsė ištisą mėnesį, tačiau įstengta priešpriešinti priešui apie 11 500–12 000 karių, kurie pradėjo stabdyti ir atremti sistemingus jo puldinėjimus.Šių karinių pajėgų 1919 m. lapkričio 21 d. puolimu prasidėjo trečiasis – bermontininkų avantiūros Lietuvoje likvidavimo – etapas,
užsitęsęs iki tų metų gruodžio mėn. vidurio. Operaciją vykdant iš šiaurės ir pietų Šiaulių miesto supimu, kartu puolant
Radviliškio–Šiaulių kryptimi, jau kitą dieną po labai atkaklių kautynių buvo užimtas didžiausias bermontininkų organizacinis centras – Radviliškis.

Po to vyko kitų bermontininkų užimtų Lietuvos vietovių vadavimas, pasibaigęs 1919 m. gruodžio 14 d. Bermontininkų avantiūra Lietuvoje buvo likviduota. Jos likvidavimas galutinai sugriovė vokiečių planus kolonizuoti Lietuvą. Taigi 1919 metai yra vienas iš gražiausių atgijusios Lietuvos valstybės ir jos kariuomenės istorijos lapų – iškovotos reikšmingos pergalės prieš du galingus priešus – rusus bolševikus ir bermontininkus. Tačiau Nepriklausomybės kovos tomis pergalėmis nesibaigė. Lietuviams dar teko patirti sunkias diplomatines ir ginklo kovas su galingesne kaimynine Lenkija.

Lenkai nuo senų laikų nerodė palankumo tautiniam lietuvių sąjūdžiui, matydami jame tik tam tikrą „separatizmą“ ir „litvomaniją“ bei gyvendami amžiais lietuviams nepriimtinomis, pasenusiomis unijos idėjomis. Lietuvos santykiai su Lenkija istoriškai buvo taip nevykusiai susipynę, kad po šimtmetinės carinės priespaudos atgijusios lietuvių ir lenkų tautos niekaip neįstengė taikiai išspręsti ginčijamų klausimų ir sutvarkyti savo atkurtų valstybių sienų. Lenkų pastangas pasiekti „porozumienie“, susitarimą, paprastai lydėdavo visiškai nepriimtini, tautinius lietuvių jausmus įžeidžiantys pasiūlymai.

Vadovaujantieji lenkų sluoksniai, tarp kurių bent pradžioje buvo nemaža didikų ir magnatų atstovų, dažnai rodė daug išdidumo ir netolerancijos jaunosios Lietuvos veikėjams, kurių didžiuma buvo kilusi iš „šiaudinės pastogės“, iš „samanotos trobelės“. Jau susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, Lenkija, užuot pirmoji pasveikinusi drąsiai pakilusią ir atsikūrusią jaunąją Lietuvą, vilkino jos pripažinimą, o lenkų spauda dažnai pravardžiuodavo ją „Litwa Kowienska“.

Tuo būdu kaimyninė Lenkija ne tik neparodė Lietuvai palankumo, bet tapo pačia pavojingiausia atsikuriančios nepriklausomos Lietuvos priešininke, su kuria teko ištverti sunkiausias kovas. Šitų kovų metu išskirtini keli etapai. Pirmasis iš jų – lietuvių–lenkų konflikto brendimo etapas, tęsęsis iki 1919 m. balandžio 19 d. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse bei vėliau lietuvių politikų bei visuomenės veikėjų idealui atkurti savąją valstybę, apimančią istoriniais laikais lietuvių genčių apgyventas žemes su sostine Vilniumi, lenkų ideologai dar 1916 m. paskelbtame valstybingumo lygos komunikate priešpriešino teiginį, jog jų valstybė negalinti remtis etnografiniu principu, o turinti apimti lietuvių ir rusų žemes bei Baltijos jūros pakraščius ir visaip įrodinėjo, jog to reikalaujančios ne vien istorinės tradicijos, bet ir ekonominiai bei politiniai būsimosios Lenkijos interesai.

Lenkų rytų politikoje pagrindinės jų politinės grupės – endekai ir pilsudskininkai – ypatingą vietą skyrė Vilniui,
turėjusiam būti vienu iš pagrindinių atramos taškų kuriant „didžiąją Lenkiją“. Vėliau tapo aišku, jog Lenkijos valdantieji sluoksniai ėmė siekti ne tik buvusių jų rytinių žemių, bet ir etnografinės Lietuvos. O tai buvo visiškai priešinga nacionalinėms lietuvių tautos aspiracijoms. Minėti lenkų siekiai bei juos lydėję aktyvūs Lenkijos vyriausybinių sluoksnių praktiniai veiksmai ir įžiebė karinio konflikto dėl Vilniaus kibirkštį. Vilniaus klausimas tapo ištisu Lietuvos–Lenkijos santykių kompleksu.

1918 m. gruodžio mėn. pradžioje parengus planą lietuviškoms ir gudiškoms žemėms užimti ir Vilniuje bei jo srityje sparčiai kuriant karines organizacijas, lenkų vadovybės pagrindinis rytų politikos rūpestis buvo užvaldyti šį miestą bei sritį tarp jo ir Baltstogės, pramintą „lenkiškai–gudiška Lietuva“. Pasinaudoję vokiečių pasitraukimu iš Vilniaus ir didėjančia besiartinančios raudonosios armijos grėsme, lenkai, visiškai nesiskaitydami su teisėta lietuvių valdžia, 1919 m. sausio 1 d. paskelbė užėmę miestą.

Nors neįstengus atkakliau bolševikams pasipriešinti pirmasis lenkų „žygis į Lietuvą“ 1918–1919 m. sandūroje ir nepavyko, tačiau Lenkijos vadovybė neatsisakė idėjos pakartoti karinę akciją, laukė tam tinkamos progos ir ruošėsi tiek politiškai, tiek kariškai. Antrasis – lenkų karinės ekspansijos Lietuvoje plėtimo – etapas tęsėsi nuo 1919 m. balandžio 19 d. iki 1920 m. liepos mėn. vidurio. Pasinaudoję palankia padėtimi, kada bolševikų kariuomenėje, išsidėsčiusioje Marcinkonių–Vilniaus–Lydos trikampyje, susidarė didelė tuštuma – spraga, lenkai 1919 m. balandžio 19–21 d. staigiu puolimu užėmė Vilnių.

Tiek Vilnių, tiek jo sritį lenkai okupavo, visiškai nederindami savo karo veiksmų su Lietuvos kariuomenės, taip pat
kovojusios su bolševikais, veiksmais. Užėmę Vilnių, lenkai toliau brovėsi į Lietuvos teritoriją ir iki 1919 m. gegužės mėn. vidurio pasiekė Širvintas, Giedraičius, Linkmenis, Ignaliną, Adutiškį, Naručio ežerą, laikydami kairėje sąlytį su Lietuvos kariuomenės Ukmergės grupe. Nepaisydami draugiškų santykių, lenkai atskirose vietose infiltravosi ir į Lietuvos valdomus plotus, užgrobdami Daugus, Butrimonis, Užuguostį ir kitas vietoves. Visos Lietuvoje ir Gudijoje veikusios lenkų jėgos sudarė vadinamąjį lietuvių–gudų frontą.

Taikos sutarties derybos Paryžiuje, vykusios 1919 m. pradžioje, ir Vakarų Europos valstybių ilgai laikoma nepastovia ir nepriimtina sovietinė tvarka Rusijoje padrąsino lenkų nesukalbamumą ir įgalino juos vykdyti plataus masto užmojus. Nepatikslinus Paryžiaus sutartimi Lietuvos sienų, netrukus prasidėjo kivirčai tarp faktiškai atsistačiusios, bet Santarvės
valstybių dar nepripažintos Lietuvos ir kaimyninės Lenkijos. Įvykusių faktų ir kivirčų akivaizdoje Santarvės valstybės pavėluotai mėgino tvarkyti Lietuvos ir Lenkijos sienų klausimą, nustatydamos tarp jų demarkacijos linijas, nes tiesioginės derybos tarp tų valstybių nevyko. Lenkija laikėsi tos nuomonės, kad jai dar neatėjo patogus laikas sutvarkyti reikalus su Lietuva. Kaip netrukus paaiškėjo, Lenkija Santarvės valstybių nustatytų su Lietuva demarkacijos linijų irgi nenorėjo respektuoti.

Nepaisydama Lenkijos pareikšto nenoro galutinai susiderėti sienų klausimu ir jos aiškiai parodyto agresyvumo infiltruojantis į jau valdomus Lietuvos plotus, Lietuvos vyriausybė visą laiką norėjo su lenkais taikiai spręsti ginčijamus klausimus, ieškodama paramos Santarvės valstybėse. Pastarosios, užsiėmusios savais reikalais ir iš pradžių mažai tesiorientuodamos tautiniuose Rytų Europos klausimuose, ilgą laiką tik stebėjo įvykius. Galiausiai jos ėmė skaitytis su įvykusiais faktais ir Lietuvą pripažino de facto (1919 m. rugsėjo 15 d. – Anglija, 1920 m. gegužės 11 d. – Prancūzija), pradėdamos teikti ir šiokią tokią materialinę bei diplomatinę paramą.

Tačiau Lietuvos–Lenkijos sienų klausimas nebuvo išspręstas. Lietuvos–Lenkijos valstybėse veikusios Santarvės šalių karinės misijos, tarp savęs glaudžiai bendradarbiaudamos, domėjosi lietuvių–lenkų santykiais, stengėsi juos sureguliuoti, tačiau kraštutiniais atvejais lenkams nuolaidžiavo ir ėjo su jais į kompromisus. Santarvės šalims, ypač Prancūzijai, nuolaidžiaujant, Lenkija, turėdama žymią ginkluotųjų pajėgų persvarą, galėjo atvirai pulti ir bandyti Lietuvą okupuoti. Tačiau atkaklus Lietuvos kariuomenės pasipriešinimas, nenoras pabloginti savo įvaizdį daugelio pasaulio valstybių akyse ir kitos aplinkybės atgrasė lenkų vadovybę nuo atviro ginkluotos jėgos panaudojimo.

Todėl lenkų politikai ir kariniai veikėjai dėjo daug pastangų susprogdinti Lietuvą iš vidaus, organizuodami 1919 m. nepavykusį peoviakų (Polska Organizacja Wojskowa, POW) sukilimą, kuriam surengti pasinaudojo spragomis jaunoje lietuvių kariuomenėje. Iki pat 1920 m. vidurio sąmoningai vilkindama susitarimą su Lietuva sienų klausimu, Lenkija davė progos kilti įvairiems nesusipratimams ir net ginkluotiems abiejų kraštų kariuomenių susirėmimams Širvintų, Ukmergės, Utenos ir kitose apylinkėse bei Seinų krašte.

Trečiasis – lenkų užimtos Lietuvos teritorijos atgavimo 1920 m. vasarą (liepos 7 d. – rugpjūčio 28 d.) – etapas siejamas su rusų bolševikų–lenkų karinėmis operacijomis Lietuvos teritorijoje. Istorinė lenkų valstybinės minties plėtojimosi raida, pirma, ir neseniai įsigalėjusio Sovietų Rusijoje komunizmo agresyvumas drauge su pasireiškusiu tautiniu rusų interesų gynimu, antra vertus, privedė prie neišvengiamo, lemiamo ginkluoto susirėmimo tarp rusų ir lenkų 1920 m.
pavasarį, kadangi ankstesniais metais vykęs karas dar neišsprendė jų tarpusavio santykių.

1920 m. liepos mėn. vakariniams lenkų ir rusų bolševikų frontų sparnams priartėjus prie Lietuvos kariuomenės užimtų
pozicijų, ir lenkai, ir rusai pasistengė diplomatiniu keliu įsitikinti Lietuvos vyriausybės palankumu. Liepos 4 d. Lenkija pripažino Lietuvą de facto, o liepos 10 d., santarvininkams spaudžiant, Spa mieste pasirašė protokolą nedelsiant perleisti lietuviams Vilnių ir jo apylinkes pagal 1919 m. gruodžio 8 d. santarvininkų nustatytą vadinamąją G. Curzono liniją. Pripažindama Lietuvą de facto, Lenkija norėjo šiek tiek išlyginti santykius su Lietuva, nes pastarosios kariuomenės laikysena susidariusiomis rusų–lenkų karo aplinkybėmis galėjo suvaidinti žymų vaidmenį.

Tačiau tai nebuvo geranoriški lenkų vadovybės veiksmai Lietuvos atžvilgiu – perleisti Vilnių lietuviams ji neplanavo ir neskubėjo. Sovietų Rusijos vyriausybė, norėdama palengvinti savo armijai dešiniojo sparno puolimą, nusprendė greičiau sureguliuoti savo santykius su Lietuva, paskubino ilgai vilkintas Maskvoje taikos derybas su lietuviais ir 1920 m. liepos 12 d. pasirašė taikos sutartį, pagal kurią Gardiną ir Vilnių su Vilniaus kraštu pripažino Lietuvai. Tačiau netrukus, savo sėkmingų kovų su lenkais įkarštyje, Sovietų Rusija vėl buvo bepradedanti organizuoti Lietuvai
sovietinę vyriausybę.

Tuo būdu nors formaliai lietuvių–rusų santykiai ir buvo sureguliuoti, tačiau tikrovė pakrypo kita kryptimi. Rusams pradėjus lenkų puolimą Lietuvos teritorijoje, tuojau kilo nesusipratimų tarp lietuvių ir rusų kariuomenės dalių, vietomis perėjusių į atvirus susirėmimus. Matydami savo kariuomenės laimėjimus kovose su lenkais, jau Varšuvos prieigose, rusai mažai bepaisė lietuvių reikalavimų neatidėliojant perleisti jiems Vilnių ir pasitraukti į rytus nuo sienos, kuri buvo nustatyta taikos sutartimi. Ir tik po rusams nepasisekusių Vyslos kautynių, Lietuvos vyriausybei griežtai pareikalavus palikti Vilnių, Sovietų Rusijos revoliucinės tarybos pirmininko L. Trockio nurodymu bolševikai pasitraukė iš sostinės, į kurią rugpjūčio 26 d. iškilmingai įžengė Lietuvos kariuomenės dalys.

Neutrali Lietuvos vyriausybės pozicija rusų–lenkų kare privedė prie to, kad nei viena iš kariaujančių pusių, gerbdamos tą neutralumą, nepasinaudojo faktiškai Lietuvos valdomais plotais savo operaciniams tikslams. Tačiau lenkų–rusų kautynių metu kai kurios Lietuvos teritorijos, iki tol dar nebuvusios Lietuvos valdžios žinioje, liko be jokios valdžios. Tokius plotus, pasitaikius pirmai progai, ir užėmė lietuvių kariuomenės daliniai.

Raudonajai armijai įžengus į Lietuvos teritoriją, Lietuvos politinė bei karinė vadovybė siekė kuo greičiau ir kuo daugiau atgauti buvusios lenkų užimtos krašto teritorijos. Pradėtas spręsti liepos 7 d., šis uždavinys buvo vykdomas iki rugpjūčio mėn. pabaigos, apsupant ir nuginkluojant kai kurias pasipriešinusias lenkų kariuomenės dalis ir užimant Pietų Suvalkijoje Maskvos sutartimi nustatytos sienos liniją Augustavo–Štabino–Dambravos–Adomavičių rajone, kurį laiką neturint jokio sąlyčio su lenkų kariuomene. Gardinas tebebuvo užimtas bolševikų.

Šis etapas baigėsi lenkų užtikrinimu santarvininkams, jog jie nepulsią Lietuvos, ir rugpjūčio 27–31 d. Kaune vykusiomis nesėkmingomis lenkų–lietuvių derybomis, kurių tikslas buvo dar kartą pabandyti užmigdyti mūsų karinių bei politinių vadovų budrumą ir lengviau užimti pietinę Suvalkiją.

Ketvirtasis – Lietuvos ir Lenkijos karinio konflikto 1920 m. rudenį – etapas prasidėjo 1920 m. rugpjūčio 28 d. Suvalkijos pietuose lenkų puolimais, kurie aiškiai parodė, jog mūsų pietinis kaimynas ir toliau ketinąs vykdyti savo agresyvius sumanymus ir Kaune tebevykstančias derybas panaudoti tik tam, kad galėtų geriau ištirti padėtį lietuvių pusėje ir sėkmingai pasirengtų tolesnei agresijai. Taip pat paaiškėjo, kad ir užsienio valstybių karinių misijų atstovai, tarpininkavimo tikslais važinėję iš Lenkijos į Lietuvą ir atgal, nebuvo visiškai neutralūs ir nerodė palankumo lietuviams.

Nepaisydami derybų, lenkai vykdė savo operacinius uždavinius, stengdamiesi užimti Augustavo miškų plotus, kaip bazę jų veiksmams prieš rusus. Rugpjūčio 28 d. užėmę Augustavą, lenkai toliau veržėsi į Suvalkiją, po trijų dienų paimdami Suvalkus ir Seinus. Taigi lenkai pradėjo karą su Lietuva, jo nepaskelbdami. Pietų Suvalkijoje dislokuotai silpnai lietuvių Marijampolės grupei nepavyko ne tik užimti Gardiną, bet ir išsilaikyti Augustavo–Lipsko rajone. Šioje operacijoje prieš silpnas ir išblaškytas Marijampolės grupės jėgas veikė keleriopai gausesnės lenkų jėgos. Be to, dar negavusios aiškių savo vadovybės nurodymų, lietuvių dalys dažnai nežinojo, ar kariauti su lenkais, ar ne. Paradoksalu, tačiau atskirais atvejais kai kurių lietuvių dalinių vadai tarėsi su lenkais,
kaip pasielgti.

Staigus lenkų puolimas Suvalkijoje privertė lietuvių kariuomenės vadovybę imtis priemonių jį atremti. Vyriausiojoje lietuvių kariuomenės vadovybėje nebuvo prieita prie bendros nuomonės, kokių imtis veiksmų prieš lenkus, kad būtų galima paralyžiuoti jų brovimąsi į Suvalkiją. Vyr. kariuomenės vadas plk. ltn. K. Žukas „pataręs“ armijos vadui plk. ltn. K. Ladygai „apsistoti Nemuno–Augustavo perkaso– Juodosios Ančios linijoje, kasti ten apkasus, stiprinti pozicijas ir toliau nė vieno žingsnio neiti“. Tačiau armijos vadas plk. ltn. K. Ladyga nepaisė to patarimo, nuvyko į frontą ir įsakė žygiuoti į Augustavo miškus, už Augustavo perkaso.

Tiek rusai, tiek lenkai, svarbiausiu savo baru laikė šiaurinį, t. y. Gardino, plotą ir jam skyrė ypatingą dėmesį. Siekdami užsitikrinti savo kairįjį sparną, lenkai nutarė pirmiausia nustumti į šiaurę nuo Augustavo miškų Augustavo–Lipsko bare buvusias Lietuvos kariuomenės dalis. Tam tikslui specialiai suformuota mažoji generalinio štabo plk. ltn. A. Nienevskio vadovaujama operatyvinė grupė gavo uždavinį išvalyti Suvalkiją nuo priešų ir užsitikrinti laisvus perėjimus per Nemuną ir į šiaurę nuo Gardino bei pasirengti tolesniems puolimams. Lenkų karo vadovybės operatyviniuose įsakymuose sąmoningai nebuvo užsimenama apie lietuvius, bet visiškai slaptose direktyvose nurodoma, jog lietuvius reikia laikyti priešais lygiai kaip ir bolševikus tiek, kiek jie bendradarbiauja su pastaraisiais.

Todėl puolusios Suvalkijos pietuose lenkų karinės dalys nebuvo informuojamos apie tikrąją dalykų padėtį, kad manytų, jog kariauja su bolševikais, o ne su lietuviais. Savo slaptoje direktyvoje II lenkų armijos vadas nurodė, jog visi plotai, kuriuos iki bolševikų puolimo valdė lenkai, turėjo ir toliau priklausyti Lenkijai. Suvalkų miesto užėmimas turėjo ir politinį tikslą – simbolizuoti viso Suvalkijos krašto užėmimą.

Netikėtas ir nelauktas lenkų puolimas Suvalkijoje sukėlė visoje Lietuvoje audrą pasipiktinimo ir nukreiptos prieš lenkus neapykantos, kuri jau ir taip buvo gana didelė dėl lenkų agresyvių žingsnių 1919 metais ir vėliau. Mažai sustiprinta ir silpna Marijampolės grupė gavo armijos vado įsakymą nublokšti lenkus ir pasiekti pietinį Augustavo miško plotą – anksčiau laikytą Grabavo–Augustavo–Lipsko–Gardino ribą, nors po įvykusių kautynių ir žygių grupės dalys buvo labai pavargusios.
Marijampolės grupė, pradėjusi puolimą 1920 m. rugsėjo 2 d. iš Cipliškių–Beržininkų– Sopockino ribos, po sunkių žygių ir didžiausio nuovargio iki rugsėjo 4 d. pasiekė bendrąją Suvalkų–Augustavo–Gardino geležinkelio ribą, tačiau šių miestų užimti neįstengė. Prieš lenkus veikusios trys voros jų viršininkų buvo dar suskaidytos į mažesnes. Atskiros mažos Marijampolės grupės voros buvo atskirtos viena nuo kitos dideliais plotais, o jų veiksmai laiko atžvilgiu kartais nebuvo suderinti labai dideliu laikotarpiu. Marijampolės grupėje teturint tik vieną raitelių eskadroną, nebuvo galimybių nei vykdyti žvalgymo, nei palaikyti ryšių.

Lenkai, turėdami gausią kavaleriją ir kitas žvalgybos priemones, greitai įvertino keblią ir sunkią labai išblaškytos Augustavo miškuose lietuvių Marijampolės grupės padėtį. Rugsėjo 4 d. lenkai, sustiprinę operatyvinę A. Nienevskio grupę ir panaudodami kitas savo armijos dalis, pradėjo pulti ir mušti atskirus ir išblaškytus Augustavo miškuose lietuvių dalinius, kuriems negalėjo suteikti jokios paramos nei kaimynai, nei rezervai. Todėl Marijampolės grupės kautynės gana greitai visur virto izoliuotų kuopų ir net būrių bei grupelių kautynėmis. Su dideliais nuostoliais Marijampolės grupė turėjo vėl pasitraukti beveik į savo pradinę padėtį.

Vyriausioji kariuomenės vadovybė, nusprendusi sustiprinti šią grupę, rugsėjo 11–12 d. į Suvalkiją atkėlė III pėst. diviziją. Pakeitus grupės vadovybę ir pertvarkius jos dalis, buvo pasirengta gynybai. Santarvės valstybėms tarpininkaujant, Kalvarijoje prasidėjo lietuvių–lenkų derybos paliauboms sudaryti. Prieš sudarant paliaubas atsiimti Seinai ir pasiekta Smalėnų–Gibų riba. Rugsėjo 14 d. abiem pusėms sustabdžius karo veiksmus, Marijampolės grupės dalys ėmė tvirtintis užimtose vietose.

Kalvarijoje vykusios derybos nutrūko, nepasiekus jokio susitarimo. Nors po kautynių lenkai užėmė Augustavo miškų plotus ir tuo apsaugojo savo II armijos kairįjį sparną, tačiau, antra vertus, pritraukė prieš save nemažas lietuvių kariuomenės dalis, su kuriomis teko labiau skaitytis, ir vis dėlto neužėmė taip jiems reikalingo tolesnėms operacijoms Seinų kelių mazgo.Tolesni lenkų kariniai veiksmai Suvalkijoje buvo glaudžiai susiję su netrukus prasidėjusiomis operacijomis prieš rusus. Lenkai gerai išmanė lietuvių–rusų santykius, kuriems rutuliojantis silpnos lietuvių kariuomenės dalys jau buvo beveik visur pasiekusios lietuvių–rusų taikos sutartimi nustatytą sieną, o du trečdaliai Lietuvos kariuomenės jėgų buvo suvaržyti kautynėmis Suvalkijos pietuose.

Tuo būdu tolesnio puolimo metu kairysis smogiamosios II lenkų armijos sparnas, įėjęs į jau valdomus Lietuvos valdžios Vilnijoje plotus, buvo apsaugotas nuo bet kurių netikėtumų, o kelias į Vilnių darėsi beveik visai atviras. Reikia manyti, jog šis pastarasis, lenkų autorių nutylimas, motyvas turėjo daugiausia įtakos vyriausiajai lenkų kariuomenės vadovybei parenkant smūgio kryptį. Lietuvos kariuomenės padėtį lenkai beveik visada labai gerai žinojo. Jie spėjo, kad ir šio puolimo metu dalis rusų jėgų nuo Nemuno trauksis Vilniaus kryptimi ir lenkams sudarys patogią progą juos persekioti bei užimti Vilnių. Kovodami prieš rusus, lenkai sustiprino ir savo frontą prieš Lietuvą, sutelkę jame II armijos sparninę rinktinę – dvi pėstininkų divizijas ir dvi kavalerijos brigadas.

Ši supamoji rinktinė, staigiai ir netikėtai puldama, rugsėjo 22 d. sparniniais smūgiais pralaužė lietuvių pasipriešinimą, vėl užėmė Seinus, Kapčiamiestį, Veisiejus bei keletą kitų vietovių, padarydami lietuvių kariuomenės dalims didelių nuostolių, o rugsėjo 23 d. prie Druskininkų perėjo Nemuną ir išėjo į bolševikų užnugarį bei lietuvių kariuomenės sparną. Siekdami sudaryti koridorių tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos ir atsiremti į Latviją, lenkai vieną savo diviziją nukreipė Švenčionių kryptimi.

1920 m. rugsėjo mėnesį pietinėje Suvalkijoje vykusios kovos su lenkais buvo pačios didžiausios, nuostolingiausios bei nesėkmingiausios iš visų ligtolinių kovų dėl Lietuvos nepriklausomybės. Pralaimėjimo priežasčių buvo daug. Bene svarbiausios iš jų – karinės vadovybės neprityrimas ir nevykęs vadovavimas, kariuomenės dalių išsklaidymas, ryšių pakrikimas, kavalerijos neturėjimas ir kt.

Ketvirtasis kovų su lenkais etapas baigėsi 1920 spalio 7 d. Suvalkų sutarties pasirašymu.Penktasis – kovų su želigovskininkais – etapas prasidėjo 1920 m. spalio 8 d. vadinamuoju gen. L. Želigovskio „maištu“ ir žygio į Vilnių pradžia, o baigėsi skaudžiu lenkų pralaimėjimu prie Širvintų ir Giedraičių ir lapkričio 30 d. 24 val. prasidėjusiomis paliaubomis.

Nepaisant Lietuvos valstybei suduoto itin skaudaus smūgio, kai jos sostinė Vilnius buvo gen. L. Želigovskio užgrobta lenkams sulaužius ką tik pasirašytą Suvalkų sutartį, lietuviai efektyviai pasipriešino į krašto gilumą besiveržiančiai lenkų kariuomenei ir privertė lenkus atsisakyti planų nuversti Lietuvos vyriausybę ir jėga įgyvendinti savo unijinius tikslus. Taigi vos besikurianti jauna Lietuvos kariuomenė nepaprastai sunkų egzaminą Nepriklausomybės kovų metu garbingai išlaikė.

Kartu pažymėtina, jog 1920 metais Lietuvos karinė vadovybė būtų kur kas išmintingiau pasielgusi, jeigu būtų dėjusi visas pastangas įsitvirtinti tų metų vasarą iš bolševikų atgautame Vilniuje, pasirūpinusi jo gynimu, o ne veržtųsi į Augustavo miškų sritį. Tuomet, galimas dalykas, gen. L. Želigovskio divizijos būtų buvusios sulaikytos ne prie Širvintų ir Giedraičių, o net ir Vilniaus nebūtų pasiekusios – ir ginčo dėl Vilniaus 1921 – 1939 m. visai nebūtų buvę.

Nors lietuvių kariuomenei nepavyko atgauti Vilniaus ir trečdalį krašto teritorijos teko laikinai palikti Lenkijos valdžioje, tačiau sugebėta įteisinti Lietuvos egzistenciją tarp kitų pasaulio valstybių, tapti visateise Tautų Sąjungos nare ir savarankiškai tvarkyti savo ateitį.

Comments

Fantastika

Lietuva sugebejo kovoti trimis frontais ir laimeti !!! tai turbut vienitelis ivykis karybos istorijoje. Lenkiu galva pries Lietuvos savanorius. bei pagarba straipsnio autoriui.

saksų savanoriai

1919 m. vokiečiai buvo palikę Lietuvoje vadinamuosius saksų savanorius — 18-tąjį, 19 ir 20 pulkus, po 2 batalionus kiekviename, ir vieną atskirą batalioną Raseiniuose. Kovose su bolševikais kartu su lietuviais dalyvavo tik 18 ir 19 saksų pulkų keturi batalionai. Kiti tose kovose nedalyvavo, o Raseiniuose buvęs saksų batalionas vėliau buvo perkeltas į Šiaulius ir tarnavo bermontininkams. Reikšmingiausia jų parama buvo būtent sunkiosios ginkluotės prasme. Ypač pradiniame kovų etape, kai verkiant reikėjo artilerijos ir kulkosvaidžių. Saksų savanoriai padėjo lietuviams kovoti su bolševikais tik iki Kupiškio ir Utenos užėmimo. Nuo čia jie pasitraukė iš fronto ir vėliau išvyko j Vokietiją. Panašūs daliniai tuo metu veikė Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje, dažnai skirtingose kovojančių pusėse.

Jonas

Labai geras straipsnis. Tik reiktų patikslinti Lenkijos padėtį. Reikia pasakyti, kad Lietuvos ir Baltarusijos įjungimo į atkuriamą Lenkiją inciatoriai buvo J.Pilsudskis, G.Narutavičius, L.Želigovskis, vadinamieji federalistai, buvo "lietuvių kilmės lenkai", siekę atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (aišku, federacijoje su Lenkija). Tačiau Lenkijoje buvo ir kita tendencija - kurti tautinę lenkų valstybę, vadinamieji nacionaldemokratai (S.Grabskis, R.Dmowskis ir kt.). Būtent nacionaldemokratai 1921 m. derybose su Rusija atsisakė Lenkijos teisių į Minską, Podolę, Berdyčevą ir kt. rytines žemes. Taigi, Lenkijos agresija prieš Lietuvą, gal daugiau yra Lietuvos (ar lietuvių?) problema. Tai kova tarp atgyvenusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir modernios Lietuvos. Arba nutautėjusios senosios lietuvių aristokratijos pastangos surasti savo vietą pokariniame (po I pasaulinio karo) pasaulyje, kuris ką tik persitvarkė tautiniu pagrindu. Besidomintiems siūlyčiau perskaityti: Leon Mitkiewicz "Kauno atsiminimai", Timothy Snyder "Tautų rekonstrukcija".

vpilkas to jonas

Matau, nepasivarginot čia retransliuoti bublauskio pezalų. Tas už tokius svaičiojimus "Lenkijos agresija prieš Lietuvą, gal daugiau yra Lietuvos (ar lietuvių?) problema" net kažkokį šuns medalį iš lenkų gavo :)) Jo, skant prakeikti lietuvių fašystai ir nacionalistai sugriovė puikius lenkų panų planus atkurti žečpospolitą nuo jūrų iki jūrų, kurioje, aišku butų klestėjusi tautų draugystė ir tolerancija. :))

jonas

Neskaitau ir nesu skaitęs Bumblausko. Mano išvados pagrįstos komentare minėtomis knygomis. Apskritai, lietuvių kilmės karvedžiai gana sėkmingai kariavo prieš Lietuvą, tarnaudami Maskvai ar Rusijai (Gediminoviči)

Mindaugas

Dėkui už straipsnį autoriui;)). Įdomus straipsnis, tik gal šiek tiek per ilgas kaip vienam kartui.. Bet kokiu atveju, ačiū už tokias iniciatyvas. Rekomenduoju visiems paskaityt knygas - "Savanorių žygiai" ir "Karo archyvas".

D'VERSIJA

STRAIPSNIS IS TIESU GRAZUS,PATRIOTISKAS,TIK...ISTORIJA NERA,NEI ROMANAS,NEI KRYLOVO PASAKECIOS,NEI...KOKIE NORS BRISIAUS GALAI.SAU IR DEL SAVES GALIM MANYT,JOG ARKLIAI GERE SURU JUROS VANDENI[IS TIESU,JUK ALEGORINE PANAUDA..],PATYS TURIM ZINOT IR TIKRAJA SAVO SALIES ISTORIJA[UZSIENIECIAMS...KAM SAVE RODYT BLOGESNIU?!]LABAI NORECIAU,KAD BUTU PATIKSLINTA[AS ZINAU];AR BE PAZADO,UZ KOVAS GAUT ZEMES,BUTU BUVE DAUG SAVANORIU?KOKIA DALI SAVANORIU SUDARE PASITURINTYS IR TUOMETINIU PONU VAIKAI?IR...KODEL NERASOTE TIESOS APIE BERMONTININKUS?!APIE LIKUSIUS PO PIRMO KARO VOKIECIUS,BE KURIU VYZOTIEMS VAIKAMS,BUTU BUVE PER SUNKU KOVOT,NET SU PONU GRUINIUM?!KODEL NERASOTE,KAIP BUVO PARDUOTA LIETUVA TARPUKARY IR KOKIU GENEROLU?GAL JIE KAZKAM GIMINES?!AS NENORIU IZEIST LIETUVOS,NES IR AS ESU DALIMI JOS IR [GAL BUT DEL JOS NUKENTEJES,KAS YRA GARBINGA]BET AS NORECIAU ZINOT ISTORIJA,O NE ANDERSENO PASAKAS!TADA GERIAU SKAITYT"MUSU PRAEITIES BEIESKANT''C.GEDGAUDO IR DZIAUGTIS PASAULIO SUTVERIMU....

Pikc

Pirma, prašom nešūkauti: didžiosiomis raidėmis rašyti - blogas tonas. Antra, gal šizos nerašom, ponas? Vokiečių savanorius bermontininkais išvadinti - čia tai bent lygis! :) Beje, dėl žemaitukų: http://www.lrytas.lt/-12871508841286522055-%C5%BEirgais-prie-juodosios-j%C5%ABros-37-legenda-gyva-%C5%BEemaitukai-god%C5%BEiai-g%C4%97r%C4%97-j%C5%ABros-vanden%C4%AF-nuotraukos-video.htm Tiek tat tos "alegorijos" ;)

Komentuoti