Pastaraisiais metais tenka vis dažniau konstatuoti akivaizdų faktą: mūsų radikalūs kairiosios pakraipos marginalai bei jiems artimų pažiūrų anarchokomunistiniai pseudointelektualai greitai mokosi iš savo užsienio kolegų agresyvios ir purvinos demagogijos, kartu perimdami ir visai tai demagogijai būdinga terminiją.

Visa ši stalinistinei artima propaganda tarytum nurašytą iš sovietinių laikų politrukų rengiamų vadovėlių, tik „pamoderninta“ kai kuriais šiuolaikiškesniais minėtų pseudointelektualų išvedžiojimais.

XX a. Europa matė dvi sistemas, įsitvirtinusias valstybiniu lygmeniu, kurias galima būtų pavadinti totalitarinėmis. Tai komunizmas ir fašizmas, prie kurio dėl patogumo sąlyginai tradiciškai priskirkime ir vokiškąjį nacionalsocializmą. Nenagrinėkime čia šių ideologijų skirtumų ir panašumų, nes šioje temoje kur kas svarbesnis tarpusavio vertinimo faktorius, kurį, neskaitant tam tikrų „draugystės pro sukąstus dantis“ periodų, galima būtų apibūdinti kaip atvirą antagonizmą. Tiesa, čia egzistavo ir trečioji pusė – vadinamasis „buržujų“ (pasak, komunistinės terminijos) arba „plutokratų“ (pasak nacistinės) pasaulis, kuriam taip pat dažnokai kliūdavo nuo abiejų totalitarinių sistemų. Abu totalitariniai pasauliai neatlaikė istorijos išbandymo, „vakarietiškų buržujų“ sistema pasirodė tvirtesnė, tačiau kiek transformuota senoji propagandinė retorika išliko gaji iki mūsų dienų.

Šis trumpas istorinis ekskursas buvo reikalingas tam, kad parodytų, jog šiuolaikiniai kraštutiniai kairieji iš esmės neišrado nieko naujo ir vadovaujasi senomis propagandinėmis klišėmis, jiems gyvybiškai reikalingomis „kovoje“ prieš senų seniausiai istorinėn užmarštin nugrimzdusį fašizmą. Fašizmas mirė, bet „fašistinės dvasios“, pasirodo, aplinkui vis daugėja. Kaipgi čia neprisiminsi dažnai Hitleriui priskiriamus žodžius: „Jei nebūtų žydų, aš juos išgalvočiau, nes tai stipriausiais mano propagandos arkliukas“. Nežinia, iš tiesų tarė Hitleris šiuos žodžius, ar tai yra istorinis mitas, tačiau mūsų dienų anarchokomunistiniai elementai naudoja lygiai tą pačią techniką, kurią naudojo jų didysis idėjinis oponentas prieš 70-80 metų.

Skaitant naujų, anarchizmo liga sergančių „filosofų“ rašliavas, susidaro įspūdis, kad bet kokia valstybės forma yra jau savaime fašistinė, įskaitant ir visas tą valstybę sudarančias struktūras. Taip mes gauname „fašistinę“ valstybę, „fašistinę“ policiją, „fašistinę“ kariuomenę, „fašistinę“ arba „korporacinę“ žiniasklaidą, „fašistuojančius“ piliečius, tarp kurių reiškiasi ir gausybė „atvirų fašistų“.

Nežinia, ką anarchoidai ir jiems artimi rėksniai įdeda į savoką „fašizmas“, tačiau istorinė praktika aiškiai apibrėžia šią sąvoką, o tai leidžia mums teoriškai (neduokdie, kad tai įvyktų praktiškai) pamodeliuoti galimą raidos scenarijų, jeigu „fašistinė“ anarchistų kliedesiuose Lietuva taptų išties fašistine valstybe, sukoncentravusia savo rankose visas fašizmui būdingas totalitarinio poveikio priemones...

Galima drąsiai teigti, kad tuo atveju Lietuvoje niekas nė žodelyčio negirdėtų apie „didžiųjų istorinių oponentų“ svetaines bei jų „iškilių filosofų“ rašliavas. Anarchija.lt ir komunistuojantis Leftas galėtų savo teorijas rašinėti nebent iš kokio Madagaskaro... Taip, būtent šitaip realiai veikia tikrasis, o ne pramanytasis fašizmas. Bet eikime toliau...

Vadinamoji „korporacinė“ (anarchistų terminija) žiniasklaida išties taptų korporacine ir fašistine, t.y., kraštutinai cenzūruota, atimdama iš mūsų teisę pasidžiaugti šauniais Vasiliauskaitės, Pocevičiaus, Kasparo Pociaus straipsniais „fašistinės Lietuvos“ interneto portaluose. Apie pačių autorių likimą tikrojoje fašistinėje santvarkoje nesinori nei kalbėti, nei linkėti jiems tai patirti. Vėlgi, nereikia stebėtis... Būtent taip veikia tikrasis, o ne pramanytas fašizmas. Manau, kad tai žinotum, užtenka minimalaus išsilavinimo.

Analizuojant fašistinę arba nacistinę metodiką (kaip, beje, ir komunistinę) galima numanyti, kad tikroje fašistinės valstybės švietimo sistemoje nedirbtų tokios maištingos galvos, kaip yra mūsų laikais anarchoidų pramanytame „fašizme“. Geriausiu atveju toms šviesioms galvoms tektų pasieškoti kito darbo, nukasant, pavyzdžiui, sniegą, prieš fašistinei valstybei būdingus kariuomenės paradus. Vėlgi, nereikia gilaus istorijos pažinimo, kad taip manytum.

Abejoju, ar tikroje fašistinėje valstybėje būtų girdėti apie masines kairiųjų demonstracijas, apie tai, kad policija apmėtoma akmenimis su tikslu sužaloti ar suluošinti pareigūną, kad deginami ir vartomi automobiliai, „okupuojami“ universitetai, steigiamos landynės arba vadinamieji „skvotai“, kuriuose keikiama valstybė, tačiau tų „laisvųjų respublikų“ gyventojai mielai naudojasi jos teikiamomis pašalpomis, vagia dujas, elektrą bei vandenį, kai tuo tarpu kiti piliečiai sąžiningai moka valstybei mokesčius.

Vakarų Europoje vykstančias, kairiųjų ekstremistų rengiamas „demonstracijas“ su dažniausiai jų pačių išprovokuotomis riaušėmis derėtų aptarti atskirai. Čia net nereikia toli ieškoti pavyzdžių, pakanka prisiminti „opozicijos klausimo sprendimą“ prieš porą metų kaimyninėje Gudijoje. Štai taip veikia netgi ne totalitarinė, o autoritarinė valdžia. Bijau, kad totalitarinė, fašistinė, veiktų dar agresyviau. Ir neužprotestuosi, ir „Budos poza“ prieš jų vadinamus „dešiniuosius ekstremistus“ neatsisėsi, nes realiai, o ne numanomai fašistinė policija iškart panaudos aktyvaus fizinio poveikio priemones. Taip būtų, jeigu tas piešiamas fašizmo baubas būtų realus, o ne dirbtinis. Ir tikriausiai tektų ilgam paslėpti savo idėjas arba emigruoti (jeigu, žinoma, išleis), arba tapti pogrindininkais, puikiai suvokiant visas to pasekmes. Juk žinia, kaip ir bet kuri totalitarinė sistema, - ne išgalvotas, ne susikurtas, o realusis, brutalusis fašizmas prie savęs nepakenčia net pačių nereikšmingiausių konkurentų. Deja...

Galima būtų vadinti dar daug pavyzdžių, tačiau nuovokesniam pakaks ir tiek. Jau kam kam, bet po jų Anarchija.lt marginalams dabartinė Lietuvos politinė sistema, galimybės bei raiškos laisvė turėtų atrodyti kaip tikriausias rojus. Tai kurgi tas, norėtųsi paklausti, fašizmo baubas? Kur spygliuotos vielos su sargybos bokšteliais, kur totalitarinės valstybės teroras bei vado kultas - tai yra visa tai, kas sudaro kairiojo bei dešiniojo totalitarizmo esmę? Kažkoks žaidimas smėlio dėžėje, susikuriant vaiduoklį ir su juo kovojant.

Jaunam žmogui būdinga maištauti, ir dažnai jo pasirinkimas priklauso nuo to, kas pirmas pameta patogią ir patrauklesnę „kovos idėją“. Tuo ir naudojasi įvairaus plauko pakampių filosofai. Taip, ne viskas valstybėje yra idealu ir gražu, tačiau dažniausiai būtent esančiųjų valdžioje klaidos nurašomos pačiai valstybingumo, kaip piliečių bendruomenės, sampratai. O juk nenorinčių gyventi bendruomenėje niekas nelaiko. Tegul palieką ją, tačiau tuomet nepretenduoja į bendru darbu sukurtus vaisius. Jeigu jie yra prieš valstybės idėją kaip tokią – tegul atsisako pilietybės, padeda ant stalo pasus, išeina iš jų taip nekenčiamų valstybinių įstaigų, tegul gyvena privačiose, o ne „okupuotose“ teritorijose kaip išmano, tvarkosi savo gyvenimą bei buitį patys. Įdomu, daug kas iš tų „bekompromisinių aktyvistų“ tai padarė? Lai nekenkia bendruomenei, ir ji jų nepalies. O sveika, etninių bei tradicinių vertybių pagrindu suburta piliečių bendruomenė niekuomet nenusiris totalitarizmo ir teroro link...