Karts nuo karto į pasaulio žiniasklaidą prasiskverbia neramios žinutės iš tolimosios Pietų Afrikos Respublikos (PAR) apie ten vykstančius baltųjų mažumos pogromus, prievartavimus bei žudynes, į kurias tarptautinės tarytum žmogaus teisėmis turinčios rūpintis organizacijos reaguoja vangiai, nereaguoja visai arba vadina tai vidiniu PAR reikalu.Dalis baltųjų pietų afrikiečių masiškai emigruoja iš šalies, kiti gyvena amžinoje baimėje, treti deda visas pastangas, kad ateityje suvienytų absoliučią baltųjų mažumą išsvajotoje nepriklausomoje valstybėje dabartinės PAR ribose, stengiantis gyventi visiškai atskirai ir savarankiškai kurti savo gerovę, nebijant persekiojimo rasiniu pagrindu. Jie nenori gyvybe mokėti kruvinos išpirkos augančioms gyventojų daugumos pretenzijoms.

Pateikiame iš užsienio spaudos verstą pokalbį su vienu iš PAR baltųjų lyderių, rašytoju, dr. Danu Rotu (Roodt). Tekstas kiek sutrumpintas.
 

Šiandien jūs vadovaujate organizacijai, kovojančiai už būrų teisę išsaugoti savo kultūrą bei tapatybę. Dar prieš šešiolika metų būrai buvo pagrindinė tauta. Kas pasikeitė per tą laikotarpį?

Šiandien mūsų tauta, kartu su kitais baltaisiais PAR gyventojais, tapo kultūrinio bei fizinio genocido auka. Per paskutinius penkiolika metų daugiau nei penkiasdešimt tūkstančių baltųjų buvo nužudyti, daugiau kaip du šimtai tūkstančių mūsų moterų buvo išprievartautos. Mūsuose tai vadinama nusikalstamumu, bet iš esmės tai ne kas kita, o Nacionalinio Afrikos kongreso (NAK) vykdomos vyriausybinės politikos dalis, kuri pasireiškia bandymais atimti iš mūsų ne tik kalbą bei kultūrą, bet ir žemę, galimybes išgyventi.

Norite pasakyti, kad kalbate ne apie paprastą nusikalstamumo didėjimą?

Nusikalstamumas neturi rasės, tačiau nusikaltėliai priklauso konkrečioms rasėms. Mūsų šalyje žmogžudystėmis bei plėšikavimais užsiima anaiptol ne būrai, ne anglų kilmės pietų afrikiečiai ir ne žydai. Kai NAK jaunimo lyderis Malema viešai dainuoja dainą, kurioje skamba žodžiai „Nužudyk būrą!“, nenuostabu, kad jo šalininkai eina žudyti ir plėšti. Deja, tokios dainos bei panašūs raginimai skamba ne tik iš radikalu laikomo Malemos lūpų, tačiau tapo įprastu reiškiniu Nacionalinio kongreso susirinkimuose bei demonstracijose. Tiesa, jie tai reiškia savo genčių kalbomis, bet kai prakalba angliškai, iškart pasigirsta žodžiai apie taiką ir lygybę.

Pastaraisiais metais buvo žvėriškai nužudyti trys su puse tūkstančio baltųjų fermerių. Jie prievartauja moteris jų vyrų akyse su žodžiais: „Mes dovanojame jums AIDS“. Visa tai yra smurtinio baltųjų išstūmimo politikos dalis.

Nejau norite pasakyti, kad apartheido laikotarpiu buvo geriau?

Aš buvau apartheido priešininkas ir atvirai pasisakiau prieš jį. Buvau įsitikinęs, kad neteisinga, jog juodaodis negali atsisėsti šalia manęs autobuse. Iš tiesų apartheido metu tarp įvairių grupių egzistavo nelygybė. Tačiau jei jau kalbame apie žmogaus teises, tai pradėkime nuo teisės nebūti nužudytam, apiplėštam, išprievartautam ir užkrėstam ŽIV. Tai žymiai svarbesni dalykai nei bet kokia diskriminacija. Todėl esu priverstas pripažinti, kad praėjusio režimo trūkumai yra viso labo vaikų žaidimas palyginus su tuo, kas vyksta šalyje dabar.

Atrodo, jūs pamirštate apie visą pasaulį papiktinusią juodaodžių gyventojų priespaudą, lėmusią jūsų šalies izoliavimą.

Apartheido režimas PAR anaiptol nebuvo kruvinas ir represyvus. Nuo 1948 iki 1994 metų susirėmimuose su policija žuvo 520 juodaodžių. Palyginkite šį skaičių su 174 000 baltųjų ir juodaodžių, žuvusių per pastaruosius penkiolika metų.

Baltieji kenčia nuo naujojo režimo daugiau, tačiau ir tų pačių juodaodžių padėtis staigiai pablogėjo. Štai jums pagrindinis rodiklis – gyvenimo trukmė. Nuo 1948 iki 1994 m. vidutinė juodaodžių gyvenimo trukmė išaugo nuo 38 iki 64 metų, o per paskutiniuosius penkiolika metų nukrito dešimčia metų. Jeigu padėtį vertinsime objektyviai, prieisime prie neišvengiamos išvados, kad anksčiau jiems buvo gyventi geriau.

Siūlote sugrįžti prie ankstesnio režimo?

Žinoma, ne. Mes kovojame už savo tautos autonomiją, iš kurios turėtų gimti atskira mūsų valstybė. Po penkiolikos metų nesėkmingų bandymų gyventi kartu turime rasti naujų sprendimų. Savo tautai aš nematau kito fizinio išlikimo kelio, kaip tik sukurti savo tautinę valstybę PAR teritorijos dalyje.

Ar galite apibrėžti šios būsimos valstybės sienas?

Tai – derybų klausimas. Norėtųsi tikėti, kad užsienyje rasime partnerių, kurie padės mums pradėti derybas su PAR vyriausybe.

Noriu pasakyti, kad įvairūs mūsų tautos atstovai ne vieną kartą kreipėsi į įvairias tarptautines įstaigas. Kad ir kaip bebūtų gaila, mus tiesiog ignoruoja. Kai kas nors pradeda kalbėti apie Bosnijos musulmonus, palestiniečius ar čečėnus, kiekvienas incidentas susilaukia tarptautinio atgarsio, tačiau kuomet darbotvarkėje keliamas būrų ir kitų PAR gyvenančių baltųjų genocidas, niekas nenori apie tai kalbėti.

Ką jūs ruošiatės daryti toliau?

Planuojame surengti rinkimus tarp būrų. Būtina iškelti naujus lyderius, kurie sugebėtų suvienyti tautą bei vesti ją į priekį per visą šį sumaišties laikotarpį. Mes išbandėme daug įvairių galimų kelių. Dabar atėjo laikas baigti eksperimentuoti ir tiesiog pradėti gyventi atskirai. Tai vienintelė išeitis.
 
Parengta pagal užsienio žiniasklaidą