Ekstremizmas dažnai gretinamas su radikalizmu, tačiau tai – gana skirtingi reiškiniai. Radikalai siekia esminių permainų, skeptiškai žvelgdami į kosmetines „senojo režimo“ apdailas. Radikalizmas labiau orientuotas į turinį, bet ne į formą. Ekstremizmas – priešingai. Ekstremistą traukia kraštutinumai savaime, gal todėl dešinieji ir kairieji ekstremistai lengviau randa bendrą kalbą vieni su kitais, nei su teoriniais savo pačių bendraminčiais. Neretai iš pažiūros priešingų srovių ekstremistai tiesiog susilieja. Radikalui sąjunga su priešais keltų pasibjaurėjimą.

Radikalai gali būti naudingi savo pozicijos plėtrai, suteikdami toną jos pagrindinei srovei, drauge jie gali būti žalingi priešingos pozicijos atstovams, trukdydami išplauti pirmosios pozicijos kontūrus. Ekstremistai – atvirkščiai, dažniausiai žalingi savo pačių pozicijai, kompromituodami jos koncepcijas, tuo pačiu jie naudingi priešingai pozicijai, suteikdami progą demonizuoti pirmąją poziciją iš esmės.

Prieš dvi dešimtis metų antisemitiniai kliedesiai apie žydų keliamą grėsmę Lietuvoje skambėjo tiesiog juokingai. Pasirodžius Simono Vyzentalio centrui ir asmeniškai Efraimui Zurofui, antisemitizmas ėmė augti lyg ant mielių. Demonizuotas ištisos tautos identitetas. Atitinkamai prieš penkioliką metų privatūs homoseksualistai mažai ką domino. Žydrojo ekstremizmo gūsiai, diktato griausmai, agresyvios propagandos liūtys sukėlė tikrą priešiškumo audrą.

„Naujosios kairės“ ekstremizmas – puikiausias būdas diskredituoti liberaliąsias ir socialistines idėjas, kurioms ji tariasi atstovaujanti. Netgi Vladimiras Laučius, neseniai unisonu giedojęs su Nida Vasiliauskaite apie „gėjų teises“, „tautiškumo perteklių“, „davatkystę“, regis – pritrūko kantrybės. Aršiai smerkianti „juodai-baltą“ pasaulėvaizdį, kalbant apie komunizmą, „Naujoji kairė“ stveriasi tos pačios „juodai-baltos“ vertinimo schemos, kalbėdama apie nacionalizmą ir konservatizmą. Ši pigi demagogija, subjektyvizmas, agresyvus tonas atstumia net buvusius šalininkus. Jei tautinių, krikščioniškųjų, konservatyviųjų pažiūrų šalininkai neturėtų „Naujosios kairės“, ją tektų išrasti.

Dar geresnis pavyzdys – Anarchija.lt kolektyvas. Čia į vieną krūvą sumestos “gėjų teisės”, odės terorizmui, sovietinė propaganda. Žodžiu – visa, kas prieštarauja tautinės valstybės koncepcijai, be jokios atrankos. Dabar žydrieji smogikai gali išsijuosę gintis neturintys nieko bendro su sovietų totalitariniu režimu, o raudonieji dinozaurai – su ištvirkėliais, nebeatsiplaus. Kai turi tokius draugus, tai priešų jau nebereikia.

Žvelgiant į priešingos pusės ekstremistus, akyse pirmiausiai iškyla murzininkai. Apsiskelbę lietuvių nacionalistais, jie teisina hitlerinę politiką Klaipėdos ir Karaliaučiaus kraštuose, pritaria Laikinosios Vyriausybės išvaikymui, Vietinės Rinktinės karių šaudymui. Apie holokaustą kalbėti čia net neverta, jų pozicija „žydų klausimu“ žinoma viešai.

Jei klausime, kam naudinga ši nacionalizmo interpretacija, aišku, pirmiausiai – globalistinei konjunktūrai. Ne šiaip sau jau antrą dešimtmetį viešajame diskurse nacionalizmo tema pirmiausiai pristatomas Mindaugas Murza, greta jo – Visvaldas Mažonas, o tik po to – Romualdas Ozolas, Kazimieras Uoka arba Stanislovas Buškevičius. Murzininkų šnekos ir veiksmai suteikia progą sakyti – žiūrėkite, kokie tie nacionalistai, jie visi tokie!

Antra vertus, murzininkų egzistavimas labai pravartus Vyzentalio centrui ir panašiems veikėjams. Kuo jie gąsdintų, jei tokių nebūtų? Šnekėk dabar, kiek tik nori, jog esi prieš ekstremistines politines ar visuomenines sroves, prieš savanaudiškus verslo subjektus, o ne prieš tautą – iššoks koks „legionierius“, riktels, ir aiškink neaiškinęs. Murzininkai ir vyzentalininkai ne tik papildo vieni kitus, akivaizdu, jog vieni be kitų jie tiesiog išnyktų iš viešosios erdvės.

Vis dėlto šį minusą lietuviškajam nacionalizmui galima paversti pliusu. Normalus tautininkas, apšauktas ekstremistu, gali besti pirštu į murzininkus ir paklausti: jeigu aš – ekstremistas, kas gi šitie? Juo labiau jog jau prof. Entonis Smitas įrodė, kad nacionalizmas ir nacizmas giminingi tik sąvokomis, tačiau jų turiniai skiriasi iš esmės.

Apibendrinant galima grįžti prie pirminės tezės, jau pagrįstos faktais: jeigu ekstremistų nebūtų, juos reiktų išgalvoti.