Europos komisijoje dirba nusikaltėlių parankiniai – tokią žinią visai Rytų Europai siunčia pati Europos Komisija, atmetusi Lietuvos ir kitų Rytų Europos šalių pasiūlymą numatyti bausmes už komunistinių režimų nusikaltimų neigimą.

Įsitikinti teiginio apie EK dirbančius nusikaltėlių parankinius tikslumu galima pasiskaičius teisingumo eurokomisarės atstovo Matthew Newmano pareiškimą, iliustruojantį EK požiūrį į sovietų nusikaltimus: „Tai, ką jie darė, buvo siaubinga, bet komunistiniai režimai nebuvo nukreipti prieš tautines mažumas“. Išverčiant į normalią kalbą tai gali reikšti tik viena: jeigu žudai ar kitaip naikini žmones ne tautiniu pagrindu – tai nėra joks nusikaltimas ir bausti už tai nėra pagrindo, nekalbant jau apie bausmes už žudymo neigimą.

Toks yra naujųjų komisarų teisingumo suvokimas. Naujieji komisarai tokiu būdu skirsto žmones į „gerus“ ir „dar geresnius“. O patys „geriausieji“ yra tie, kuriuos nužudė naciai dėl priklausymo kuriai nors tautinei grupei. Jeigu nužudė komunistai už tai, kad žmogus tiesiog turėjo daugiau žemės už aplinkinius, tas nužudytasis nenusipelno „geriausiojo“ žmogaus vardo. Jis tegali būti abstrakčiai „geras“ arba „neblogas“, o jo nužudymo neigimas negali būti niekaip specialiai traktuojamas – tiesiog žmogelį užmušė ir tiek, ko čia vargti ir aiškintis...

Ir visiems Europos komisarams nusispjaut į nužudytųjų (nevisai tautiniu pagrindu) kiekius – jų žudymas netgi gali būti pateisintas, aiškinant šią „negerovę“ įvairiausiais išvedžiojimais apie jų socialinę padėtį, apie „netyčinį“ nusikaltimo pobūdį, apie „natūraliai“ kilusį badą ir t.t. Įvairūs eurokomisarų gerbėjai bei mylėtojai po minėto EK sprendimo gali teisintis kuo tik nori – nesvarbūs visi jų pseudoargumentėliai apie dviejų genocidų teoriją, nes tokią teoriją jie patys ir sukūrė.

Eurokomisariškas teisingumas mums sako: viešai nuolat skelbiami 6 milijonai nužudytų žydų yra genocidas (baisus ir visokeriopai smerktinas nusikaltimas, už kurio neigimą griežtai baudžiama), o dešimtys (gal net šimtai) milijonų visame pasaulyje komunistų išžudytų žmonių – niekis, neverta dėmesio statistika, kurią galima kaip nori vartalioti ir neigti, o galiausiai – nurašyti.

Mes verčiami patikėti, kad nacių nužudytas Prancūzijos žydas yra „geresnė“ ar „svarbesnė“ auka, nei bolševikų badu numarintas ukrainietis ar Sibire supūdytas lietuvis. Nes žydą nužudė už tai, kad jis buvo žydas. O ukrainietį ir lietuvį už tai, kad nenorėjo stoti į kolchozą, t.y., nenorėjo tapti vergu. Pagal eurokomisarus išeina, kad tie, kurie nenori būti vergais, yra „žemesnės rūšies“ padarai. O gal jiems prieš mirtį mažiau skaudėjo?

Ir visos komisarų ašaros „dėl siaubingų nusikaltimų“ tėra vanduo, nes jie leidžia sau ištarti žodelį „bet“ kalbėdami apie komunistų nusikaltimus. Tuo tarpu šis žodelis yra uždraustas, kalbant apie nacių nusikaltimus. Logika čia visiems aiški: naciai Europai negali duoti pigių dujų ar naftos, o komunistinio režimo teisių perėmėjai – gali. Vadinasi, jie ir yra teisūs. Kai Europą valdė naciai, tokie patys veikėjai kaip šiuolaikiniai komisarai juos taip pat garbino ir dievino – „pasipriešinimo judėjimai“ buvo sugalvoti po karo kaip pasiteisinimas dėl VISUOTINIO kolaboravimo.

Todėl visos kalbos apie „lygias teises“ Europos Sąjungoje tėra šnipštas, pasakos idiotams. Apgailėtina, kad šiomis pasakomis tiki mūsų valdžia arba apsimeta tikinti. Todėl šiandien šalyje turime apie 3000 dar neprisipažinusių buvusių (?) KGB agentų, paminklus komunistiniams nusikaltėliams, kurie, kaip antai Raseiniuose, restauruojami už Rusijos ambasados pinigus mūsų valdžiai apsimestinai nieko nežinant, turime tokiems lengvatikiams ir komisarų gerbėjams brangius bolševikinius balvonus ant Žaliojo tilto, turime ir Rusijos sukurtas vien tik komunistinių nusikaltimų neigimu užsiimančias bei riaušes prieš teisėtą valdžią kurstančias partijas.

O visų baisiausia, kad turime kritinę masę Europos komisarais-pseudoautoritetais tikinčių konformistų, vis dar sugebančių įžvelgti skirtumus tarp Briuselio ir Maskvos politikos. Jiems lygiai taip pat apdumtos akys mistinėmis „Europos fondų“ išmokomis, kaip kadaise per gėdingą referendumą „Maximos“ alaus buteliais ar milteliais.

Patys save į šiltus postus pasiskyrę naujieji komisarai orientuoti būtent į tokią – nemąstančią inertišką publiką – nuo selektyvaus genocido iki selektyvių žmogaus teisių, nuo vienos tautos kančių priešpastatymo didžiajai daugumai kitų iki vienos, menkutės dalies visuomenės problemų begalinio sureikšminimo.
Toks raudonai-žydrųjų naujųjų komisarų teisingumas, o tiksliau – savivalė.

Išeitis čia viena – visų dar komisarams neparsidavusių tautinių jėgų vienybė ir besąlygiškas šių niekam neatstovaujančių biurokratų iniciatyvų atmetimas bei ignoravimas. Per visą savo istoriją „auklėtojų“, „globėjų“ ir „gelbėtojų-išvaduotojų“ turėjome pakankamai. Tik dar niekada nebuvome laisvi. Verta pabandyti.