Po kelių savaičių renginuku, skirtu pagerbti Sausio 13-osios aukoms, Lietuvos nacionalistai „atidarys“ patriotinių eitynių sezoną. Žygiuosime tris kartus – sausį Vilniuje, vasarį – Kaune, o kovą vėl grįšime į Vilnių. Ypač paskutinės, Kovo 11-osios dienos eitynės, jau tapo dėmesio traukos objektu, o daugumai – ryškia žyma kalendoriuje. Tokie renginiai vis labiau traukia žiniasklaidos ir visuomenės dėmesį. Nuo skandalingųjų ir neorganizuotų 2008-ųjų kovo eitynių jau prabėgo kone treji metai (nors mūsų oponentai tebegyvena tomis dienomis), situacija pasikeitė, demonstracijos tampa organizuotos ir tvarkingos, o svarbiausia – jos auga. Ir auga stipriai.

Šiemet Nepriklausomybės atstatymo dvidešimtmečio eisenoje dalyvavo arti tūkstančio žmonių (nors skaičiavimų būta įvairių). Žiūrint į šią minią, išsitempusią nuo Gedimino paminklo iki Mindaugo tilto, kilo mintis – ar yra šiandien Lietuvoje politinė jėga, kuri sukviestų tokią minią jaunimo į eiseną? Ir sukviestų savanoriškais pagrindais, be užsakytų autobusų ir keptų paršelių. Greičiausiai tai nepavyktų padaryti net pseudopartijoms, mokančioms savo nariams už „narystę“ pinigus (visi mes suprantame, apie kokią publiką kalbama). Tačiau šalia kilo ir kita mintis – kažko čia trūksta...

Todėl, artėjant šių metų patriotiniams renginiams, pabandykime pamąstyti ir padiskutuoti, ar viską padarome, ką padaryti galima, ir svarbiausia – ar išnaudojame visas atsiradusias galimybes?

Dalyvaujant renginiuose, viską matant gyvai, vaizdas būna vienoks. Šventinė nuotaika, seniai nematyti draugai, vėliavos, kameros... Tačiau vos atsivertus ir peržvelgus vaizdo medžiagą, nenorom grįžta jau minėtasis „kažko čia trūksta“... O trūksta keleto paprasčiausių dalykų.

Pirmiausia stokojama suvokimo, kad būtina gerinti eitynių kokybę. Pakalbėkime apie reikalą tai daryti, o tada viskas turėtų išsispręsti savaime. Daug metų prieš skandalinguosius 2008-uosius eisenos vyko spontaniškai, neorganizuotai. Po tam tikrų eitynių niuansų, kurie mums čia visiškai nesvarbūs, eiseną ėmė „organizuoti“ Lietuvių tautinis centras. Organizavimas čia gan aiškus – vargas su Vilniaus miesto savivaldybe dėl leidimo eisenai, o svarbiausia - galvos dėjimas ir atsakymas dėl visko, kas gali kirstis su įstatymu. LTC eitynes perėmė, jos tapo legalios – visi laimingi. Tačiau perimta ir kone dešimtį metų skaičiuojanti tradicija „susirenkame, prasieiname, išsiskirstome“. Tai yra blogai, ir laikas tai keisti.

Kas yra eitynės? Tai iškilmingas daugelio žmonių ėjimas, demonstracija, procesija. Eitynių atitikmuo yra kariniai paradai – jėgos, turimų išteklių, drausmės demonstravimas. Čia mes ir sustojame, kai pradedame kalbėti apie mūsų rengiamas eisenas. Eitynių tikslas – parodyti kiekį žmonių, kurie aktyviai pasisako vienu ar kitu klausimu, užima tam tikrą poziciją.

Pažvelgę į nuotraukas mes matome didelę minią žmonių, žygiuojančią per miestą. Priekyje yra šiek tiek vėliavų, o likusi didžioji dalis tiesiog eina iš paskos. Jokių vėliavų, jokių transparantų. Nežinau, ar man vienam taip nutiko, bet dalyvaujant ne vienose patriotų eitynėse, žygiuojant per miestą, nuolat girdimi praeivių klausimai: „Kas jūs, už ką jūs, kodėl čia žygiuojat?“ Štai ir pirmoji didelė problema. Absoliuti dauguma eisenos dalyvių į renginį ateina tuščiomis rankomis, ir tai tikrai neprimena nacionalistų eitynių, kokias jas būtų galima matyti. Nuleistarankių ėjimas per miestą yra viena, o jūra vėliavų, transparantai, „baneriai“ ir skanduotės – štai, mielieji, jums nacionalistų eitynės!

Kur link aš lenkiu? Mano nuomone, su tokiu nuostabiu reiškiniu kaip Kovo 11-osios eitynės, reikia pradėti dirbti. Tai yra vienintelė diena metuose, kai surenkame milžinišką minią patriotų į vieną vietą, kai žygiuojame per miestą, o policijos pareigūnai stabdo eismą, idant mums netrukdytų, tai diena, kai visos Lietuvos žurnalistų kameros yra nukreiptos į mus – pasinaudokime tuo, PASAKYKIME GARSIAI, KAS MES ESAME, KAS MUMS NEPATINKA, IR UŽ KĄ MES ŽYGIUOJAME! Paverskime rankas į kišenes susikišusių ėjikų minią gyvu transparantu, ant kurio būtų aiškiai išrašyti mūsų šūkiai, mūsų idėjos ir mūsų svajonės. Nepamirškime, žinoma, ir mūsų priešų.

Apie tai prabilus, visada pasigirsta tie patys žodžiai (visada iš vyresniosios patriotų kartos) – eitynės yra skirtos PAGERBTI praeities didžiavyrius ir didmoteres, nėra ko šia tema spekuliuoti... Taip, visos trys kasmetinės mūsų eisenos statomos ant pagerbimo ir padėkos tiems, kurie kovojo už mūsų laisvę. Tačiau kuo toliau, tuo labiau man tai primena Smetonmetį, kada keturiolika metų buvo gyvenama praeities kovų dvasia (minėjimai, šventės, paminklai...), o vos atėjus rusui – išsibėgiota. Savo straipsniu noriu pasakyti, kad reiktų persiorientuoti į šią dieną, ir sujungti praeities pergales ir aukas su negailestinga ir triuškinančia kova, kuri vyksta ŠIANDIEN, mūsų akyse. Mūsų šalies nepriklausomybė jau tik butaforija. ES „prezidentas“ Rompis Pompis jau pažadėjo, kad nacionalinių valstybių era baigėsi, jos esą tik melas. Po poros metų mes jau pardavinėsime žemę (už kurią galvas guldė visi tie, dėl kurių mes žygiuojame) užsienio besočiams – o mes vis vaikščiojam, minim ir gerbiam. Atsimerkime. Žiaurus karas vyksta čia ir dabar. Kiek mes dar tikėsime iliuzija, kad žuvusieji už laisvę, neabejotinai stebintys mus, šypsosi ir džiaugiasi mūsų pagarba. Jie rėkte rėkia – užteks mums tų žvakių, atsiimkite šalį, kurią mes jums palikome!

Susirinkę Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga, mes turėtumėme garsiai sakyti, kas mums nepatinka šioje byrančioje šalyje, bukinamoje tautoje, prievartaujamoje visuomenėje. Gali būti, kad mūsų karta bus ta, kuri savo akimis matys prarastą šalies Nepriklausomybę ir tuo besidžiaugiančius praplautasmegenius. Kas jau kas, bet patriotai yra informuoti apie tai, kas vyksta pasaulyje. Apie tai, kuo pavirto šalys Vakarų Europoje, į kurias mes besilygiuojame valstybiniu lygmeniu. Tai mūsų ateitis. Gal laikas pradėti kalbėti apie slystančią iš rankų laisvę, o ne tik džiaugtis kažkada iškovotomis pergalėmis? Nesišildykime rankų prie jau sukurtos ugnies – pakūrenkime ją patys.

Eitynių organizatoriai turėtų pradėti rengti koordinuotus renginius, kuriuos sudarytų kalbos „nuo bačkos“, rezoliucijos paskelbimas, aiškios pozicijos suformulavimas. Kreipimasis į valdžią tam tikrais klausimais. Eisenos dalyvių agitavimas jungtis prie aktyvaus judėjimo. O visi susirinkusieji turėtų atsakingiau žiūrėti į renginį, kuriame jie dalyvauja – rankos kišenėse nėra patriotiškas veiksmas, kiekvienas dalyvis turėtų atsinešti Trispalvę, pasidaryti transparantą su skambiu ir aiškiu lozungu, o didelis medžiagos gabalas plius fantazija ir kūrybiškumas tampa iškalbingu „baneriu“, kurį neša keletas žmonių eisenos šone – tiesiog magnetas žurnalistų kameroms. Ar ne tokios turėtų būti patriotų eitynės?

Dvi vėliavos ir minia rankų kišenėse. Argi tokia turėtų būti nacionalistų demonstracija?

Vėlgi pasigirsta balsai, jog viso to geriau neskatinti, nes galime nusvilti. Žinoma, problemų gali kilti vos ištraukus „per daug kandų“ plakatą (o Petro Stankero žodelis „neva“ mums parodo, koks pavojingas šiandienos pasaulis). Tačiau jeigu dėl to mes bijome skatinti dalyvius atsinešti plakatus, tai pripažinkime, kad dreduoti oponentai apie mus kalba tiesą – esame nekūrybingi ir kvaili kelmai, jei vos paprašius kažką parašyti ant popieriaus, būtinai turime priterlioti kvailų nesąmonių... Visgi aš tikiu, kad laikai pasikeitė, ir 2008-ųjų metų situacija nebesikartos. Žmonės bręsta, judėjimas kokybiškėja. Viską galima sukontroliuoti. O įvairių eitynių dalyvių apginklavimas vėliavomis, plakatais ir dideliais „baneriais“, minią žygiuojančių žmonių paverstų tikra demonstracija. Jei dar pridėsime suderintus ir charakteringus šūkius bei skanduotes, abejingų tai neturėtų palikti.

O prakalbus apie abejingus, iškarto pagalvojame apie tuos, kuriems eisena gali nepatikti. „Pagalvokite, kaip žurnalistai sudirbs eiseną, jeigu kas nors atsineš plakatą su užrašu “Zurofai, mažiau aiškink...“ Geriau prasieikime tyliai, šypsodamiesi, nieko nepykdydami – standartinė dainelė, girdima iš nepritariančių eitynių perkonstravimo idėjai. Mielieji, žurnalistai visada bus prieš mus (kalbu apie oficialiąją, didžiųjų informavimo kanalų šutvę). Kaip mes bežygiuotumėme, vis tiek randa kaip prisikabinti – yra užkliuvusios šukuosenos, yra užkliuvę „Ant kalno mūrai“, užkliuvo „Lietuva - lietuviams“. Užkliuvo net tylus ėjimas, nes kažkoks ekstrasensas žinojo „ką mes turime galvoje“. Kiek mes dar stengsimės įtikti tiems, kurie yra mūsų priešai iš principo? Kažkada žvakių uždegimą Sausio 13-osios proga buvo apšaukę „skustagalvių provokacija“, ir paskelbę skiltyje „Nusikaltimai ir nelaimės“. Ar įmanoma jiems įtikti?

Neįmanoma, todėl neverta ir stengtis. Mums, kaip ir kiekvienai politinei jėgai (o mes ir esame politinė jėga, kad ir kaip skaldytumėmės, bartumėmės, tingėtumėme ką nors daryti, bet visgi mes jai atstovaujame), reikia viešumo. Dabar, ekonominės krizės ir masinio nusivylimo laikotarpiu, žmonės ieško alternatyvų. Tradicinės partijos visiškai prarado pasitikėjimą, žmonės nežino, už ką balsuoti. Todėl patriotams, kurie deleguos savąjį desantą į savivaldybių, ir ruošis Seimo rinkimams, nieko labiau nereikia kaip dėmesio. Blogos reklamos nebūna. Purvo kampanija jau prasidėjo, šunų klanas jaučia, kad žmonės ieško atsakymų kitur, jau galime stebėti kaip kuriami skandalai iš oro apie Stanislovą Buškevičių. Todėl kad ir kaip mes gražiai atrodysime per eitynes, vis tiek būsime apipilti pamazgomis. Tai gal bent pasilinksminkime?

Bolševikinio Paleckio „Fronto“ eisena, pripažinkime, atrodo labiau nacionalistinė nei mūsų. Vėliavų jūra – štai ko mums reikia.

Dabartinė eitynių forma nori nenori primena tingų nenorą pakrutinti sėdimąją ruošiant vėliavas, atributiką ir t.t. Tai nėra gerai, ir reikėtų visomis išgalėmis skatinti aktyvumą patriotų tarpe. Nes su tokia pozicija nepasieksime nieko.

13-osios deglų eitynės jau turi neblogą „veidą“. Ačiū organizatoriams, kurie pradėjo šią tradiciją, ir vargsta įtikinėdami savivaldybės klerkus, kad „neonaciai nepuls mėtyti deglų į parduotuves“ - pats dalyvavau renginio su deglais organizavime, žinau, koks tai vargas. Tačiau Vasario 16-osios Kauno eisena ir ypač Kovo 11-os maršas – štai renginiai, kurių likimą mes turime nuspręsti, o organizatoriai, įsiklausę į mūsų balsą, pasistengti tai įgyvendinti. Ar ir vėl tyliai, rankas susikišę į kišenes, iškėlę keliolika vėliavų, tyliai pražygiuosime iš taško A į tašką B, ar garsiai, išradingai ir kūrybingai pranešime visai Lietuvai ir jos priešams, kad su Lietuvių tauta dar ne viskas baigta?