Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną tradiciškai paminėjo Lietuvos jaunimas. Lietuvių tautinio centro (LTC) ir Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos (LTJS) organizuotose eitynėse ir vėl susirinko apie 1000 žmonių. Kiekvienais metais patriotiškumo liepsna užsikuria vis gausesnėse jaunimo gretose.

Žinoma, šių laikų tradicijų laikosi ir masinė žiniasklaida – sutelkia visas jėgas tam, kad apjuodintų jaunimo vardą, formuotų neigiamą visuomenės nuomonę eitynių dalyvių atžvilgiu. Linksniuojami prieš kelis metus įvykę incidentai, iš tikro neturintys nieko bendro su vėliau imtomis organizuoti LTC eitynėmis. Prikaišiojami išpūsti įvykiai, susieti su neseniai vykusiomis LTJS organizuotomis Vasario 16-osios eitynėmis Kaune, po kurių buvo konfliktas tarp eitynėse nedalyvavusių ir su LTJS nieko bendro neturinčių piliečių bei Lietuvoje viešėjusio pakistaniečio. Policijos žiniomis, Pakistano pilietis pareiškimo policijai nerašė, rimtai nenukentėjo, o incidento dalyviai neturėjo nieko bendro su neseniai įvykusiomis eitynėmis. Be abejo, gavus pirminę ir netikslią informaciją – burbulas buvo išpūstas, o paneigti šmeižto, net gavus tikslią informaciją, žiniasklaidai nebebuvo aktualu.

Burbulams nesprogus, sukruto ir kosmopolitinių, neokomunistinių ir anti-patriotinių pažiūrų veikėjai, pasikaustę šmeižti tautinį judėjimą savo siaurai auditorijai. Kai kurių grupių atstovai paskelbė pavojų Vilniaus mieste Kovo 11-tąją, ragino šią šventę paminėti komendanto valandos nuotaikomis, nes neva dėl jaunimo eitynių kyla didžulė grėsmė visiems nelietuviškos kilmės asmenims Vilniuje bei kitų pažiūrų piliečiams. Saujelė išgąsdintųjų vis dėlto pažiūrėti eitynių Gedimino prospekte atėjo ir net nepabijojo provokuoti eitynių dalyvius juos koneveikdami ir pravardžiuodami fašistais, neonaciais. Akivaizdu, kad provokatoriai ir patys netiki tuo, kuo bando išgąsdinti visuomenę.

Akivaizdu ir tai, kad jų pranašauta „rasistinė apokalipsė kitataučiams“ buvo eilinė šmeižto akcija, nes eitynėse dalyvavo svečiai iš Vokietijos, taip pat kartu su patriotų minia ėjo tamsiu gymiu išsiskiriantis aiškiai ne europietiškos ir ne lietuviškos kilmės asmuo. Nežinia, ar jis solidarizuodamasis su Lietuvos patriotais atėjo pagerbti mūsų valstybinės šventės, ar buvo siųstas kaip provokatorius, tačiau tokiu atveju provokacijos nepavyko – niekam šis žmogus neužkliuvo, niekas jo neužpuolė ir nesumušė, niekam tai nebuvo aktualu. Gana kurioziškai atrodė iš paskos einantys, Europos Sąjungos bei homoseksualų vėliavomis apsiginklavę Tolerantiško jaunimo asociacijos atstovai, šaukiantys „Rasizmui – ne!“, o prieš juos – eitynių dalyviai, tarp kurių ir minėtasis kitatautis, Lietuvos trispalvių fone. Šiame renginyje buvo galima gyvai pamatyti, kas turi daugiau pakantumo – „fašistais“ pravardžiuojamas tautinis jaunimas, ar tolerantiškais save labai garsiai vadinantys tautiškumo oponentai.

Po visų minėjimų, protestų ir provokacijų, savo juodo darbo imasi masinė žiniasklaida – neradę kaip vis labiau stiprėjančio tautinio jaunimo apkaltinti smurtinais išpuoliais, ima pritempinėti jau minėtus konfliktus bei nuolat linksniuoti šūkį „Lietuva – lietuviams“, pateikdami jį kaip didžiausio nusikaltimo atvejį. Tai didysis žiniasklaidos arkliukas, kurį Kovo 11-tąją nustekena visi didieji portalai. Tačiau tokią gerą atmintį net apie 2008-uosius turinti žiniasklaida galėtų prisiminti ir tai, kad šis šūkis prieš porą metų buvo išteisintas teisme ir pripažintas neapykantos nekurstančia fraze. Tačiau neverta tikėtis, kad propagandinis aparatas prisimins tokius įvykius, kad ir kaip patys skalambijo apie tai savu laiku, tuo labiau neverta tikėtis, kad pasidomės istorija ir šio šūkio kilme, kuri siekia dar mūsų „Tautiškos giesmės“ kūrėjo Vinco Kudirkos laikmetį. Šis šūkis yra aprašytas 1902 metų dvyliktame „Varpo“ numeryje, kuriame to meto Lietuvių demokratų partija išreiškė tokią poziciją „Tardami „Lietuva – lietuviams“ mes trokštame išgauti mūsų tautai tokią politišką tvarką, kuriai esant lietuviai galėtų patys save valdyti, nepriklausydami svetimiesiems, o kultūriškas jų ūgis nebūtų trukdomas svetimtaučių.“Šūkio idėja nesiskiria iki šiol – tautininkai pasisako už lietuviškos Lietuvos išsaugojimą, kurioje lietuvis kurtų savo tautos kultūrą ir gerbtų jo valstybėje gyvenančias tautines mažumas, lojalias Lietuvai ir gerbiančias lietuvių kultūrą. Atrodytų, jog viskas čia natūralu, taip ir turėtų būti, tačiau tenka pastebėti ir tai, jog šiandienos globalistinėse tendencijose tautinės mažumos nebesistengia gerbti valstybių, kuriose gyvena, ir integruotis į jų kultūrą, o kai kur jau imigrantus sunkiai begalėtume pavadinti mažuma. Todėl šis šūkis vis dar aktualus tautinėmis vertybėmis gyvenančioje visuomenės dalyje, o augantis jaunimas, kuriam priklauso ateitis, jį garsiai skanduoja, nes šis jaunimas nori gyventi lietuviškoje Lietuvoje ir nori, kad jų vaikai galėtų gyventi lietuviškoje Lietuvoje, o ne turkiškoje Vokietijoje, ar vienos tautybės, vienos rasės, vienos lyties Naująjame pasaulyje.

Ir žinoma, kuo labiau tautiškumo vertybės atgims jaunojoje, kupinoje jėgų ir kuriančioje ateitį kartoje, tuo aršiau jas maišys su purvais globalistinės propagandos tampoma marionetė – masinė žiniasklaida. Šį ginklą naudojo ir naudos „Naujos pasaulio tvarkos“ kūrėjai, tačiau tikėkimės, jog jaunimui pavyks išlaikyti orumą ir nepsiduoti kosmopolitiniam šmeižtui.