Norvegijos informaciniai šaltiniai paskelbė vardą žmogaus, kuris, persirengęs policininku, nušovė mažiausiai 84 jaunus žmones Utojos (Utøya) saloje. Tai 32 metų Andersas Bėringas Breivikas (Anders Behring Breivik).

Kilus milžiniškam susidomėjimui, kas paskatino Breiviką surengti didžiausią teroro aktą Norvegijoje po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, prasidėjo bandymai klijuoti jam vienokias ar kitokias etiketes. Nenuostabu, kad kosmopolitinių jėgų kontroliuojamoje žiniasklaidoje jį bandoma pateikti kaip „dešiniųjų ekstremistą“ arba tiesiog „nacionalistą“. Antai „Lietuvos rytas“ jau paskelbė, kad žudikas buvo „dešinysis ekstremistas“ ir „krikščionių fundamentalistas“.

Bet kuriam blaiviam mąstančiam žmogui bus aišku, kad tautine idėja besivadovaujantis žmogus nesiims masiškai žudyti savo tautiečių. Tad kokia mįslė slypi už jo poelgio?

Net ir labai norėdama, oficialioji žiniasklaida nesugebėjo atrasti Breiviko sąsajų su nacionalistais. Savo „Facebook“ profilyje jis nurodęs mėgstantis Dž. Orvelo, F. Kafkos, L. Tolstojaus (žiūrint pagal politines pažiūras – socialistų ir anarchisto) klasikinius veikalus, taip pat Homerą ir Platoną. Taigi, nieko neįprasto.

Tiesa, jis pažymėjo esąs krikščionis, konservatyvių pažiūrų. Tačiau jo išpuolyje nebuvo nieko krikščioniško ir konservatyvaus. Netgi citata, nurodoma kaip neva atskleidžianti jo kruvinus užmojus, priklauso liberalizmo teoretikui Džonui Stiuartui Miliui.

Nors ir buvo antiislamistinių pažiūrų (savaime tai taip pat nėra neįprasta šiais laikais), tačiau nepriklausė jokiai organizacijai, kurią žiniasklaida būtų apšaukusi „kraštutiniais dešiniaisiais“. „Facebook“ profilyje jis buvo išreiškęs simpatijas Vinstonui Čerčiliui ir prieš nacius kovojusiam norvegui Maksui Manusui (Manus).

Keista detalė, kad Breivikas taip pat priklausė masonams. Žiniasklaidoje paplito jo nuotrauka, kur jis stovi pasipuošęs masoniškomis regalijomis.

Tad kaip susijęs penktadienio teroro aktas su Breiviko antiislamišku nusiteikimu? Kam reikėjo skersti žmones, taip tik įgyvendinant planą, kurio iki šiol nesugebėjo įvykdyti patys islamistai?

Atrodo, Breivikas nevengė reikšti savo pažiūrų. Jis reguliariai rašydavo internete, ypač tinklaraštyje document.no (laikinai neveikiančiame), kurio redaktorius yra žydų kilmės žurnalistas Hansas Rustadas. Rustadas anksčiau pasižymėjo kairiosiomis pažiūromis, priklausė jauniesiems socialistams. Jo tinklaraštis pristatomas kaip „draugiškas Izraeliui“, jame nuolat rašoma apie islamizacijos ir musulmoniškosios imigracijos keliamas grėsmes.

Reikia pažymėti, kad Europoje šiuo metu populiariausi kaip tik tokie prieš imigraciją veikiantys judėjimai, kurie pabrėžia islamizacijos keliamą grėsmę europietiškoms demokratinėms ir kultūrinėms tradicijoms, tačiau mažai dėmesio skiria arba išvis neskiria etninės tapatybės išsaugojimui apskritai. Imigracija iš nemusulmoniškų šalių tokiems judėjimams neatrodo žalinga. Pavyzdžiui, Gerto Vilderso retorikoje ir veikloje matome vienintelį priešą – karingąjį islamą. Tokie politiniai judėjimai nesunkiai randa kalbą su sionistinėmis jėgomis Izraelyje bei JAV ir dažnai pasiskelbia esantys „proizraelietiškais“.

Kaip tik tokias pažiūras ir išpažino Breivikas, kaip matyti iš vieno komentaro, jo palikto document.no 2009 metų rugsėjo 14 dieną:

• „Nemanau, kad EDL (Anglijos gynybos lyga – vert. past.), tokia, kokią matome šiandien, yra tai, ko norėjome. Tačiau būtina, kad intelektualiai konservatyviosios jėgos (neoficialiai) politiškai ir ideologiškai ruoštų mūsų 15-25 metų jaunimą. Kas dar tai padarys? Negalime niekinti jaunimo mūsų visuomenėje ir atsisakyti priartėti prie jų vien todėl, kad jiems trūksta ideologinio pasirengimo, kadangi tai ir yra MŪSŲ (kultūriškai konservatyvių intelektualų) pareiga. Boeris (Bruce Bawer; homoseksualus antiislamistas – vert. past.) greičiausiai nėra tinkamiausias žmogus tiltų statytojo vaidmeniui. Jis yra liberalus antidžihadistas ir daugeliu atžvilgiu kultūriškai nėra konservatyvus. Manyčiau, kad jis PERNELYG paranojiškas (dėl savo homoseksualumo). Atrodytų, kad jis bijo, jog „kultūriniai konservatoriai“ ateityje taps grėsme homoseksualams. Todėl jis atsisako pasinaudoti proga ir nukreipti juos tinkama linkme? Tai atrodo visiškai neracionalu. Reikia pasakyti, kad daugelis organizacijų, tokių kaip VB (greičiausiai kalbama apie flamandų nacionalistų partiją Vlaams Belang – vert. past.) turi pereiti per daugybę „reformų“, kad pasiektų mūsų lygį. Bet kuriuo atveju, mes negalime sau leisti rinktis partnerius. Todėl turime užtikrinti, kad paveiksime kitus kultūrinius konservatorius priimti mūsų antirasistines, homoseksualumui bei Izraeliui palankias pažiūras. Kai tai įvyks, galėsime žengti į kitą lygmenį. Ši konsolidacija PRIVALO tęstis, o žmonės turi prisidėti darydami įtaką (o ne izoliuodami).“
   

Taigi, Breivikas buvo smarkiai suinteresuotas, kad prieš islamą nusistačiusios grupės Europoje nepasuktų etninio nacionalizmo keliu (būtų lojalios Izraeliui) ir išsižadėtų dalies pamatinių konservatyvių vertybių (taptų palankios homoseksualistams). Teroristas tiesiog norėjo daugiau liberalizmo konservatorių stovykloje.

Belieka pasiaiškinti, kas paskatino Breiviką imtis teroro priemonių ir kodėl jo taikinyje atsidūrė norvegų socialdemokratinis jaunimas, susirinkęs į vasaros stovyklą Utojos saloje.

Ne paslaptis, kad Vakarų Europoje būtent kairieji labiausiai palaiko palestiniečių interesus konflikte su Izraeliu. Norvegijos Darbo partija ir jos jaunimo sparnas čia jokia išimtis. Nors šiai partijai priklausantys ministrai stabdo radikalesnes iniciatyvas (pavyzdžiui, skelbti boikotą Izraeliui), tačiau partijos viduje palestiniečių palaikymo nuotaikos, atrodo, labai stiprios ir atsirado ne šiandien.

Buvęs ministras pirmininkas nuo Darbo partijos Torbjornas Jaglandas (dabartinis Nobelio komiteto pirmininkas) yra pasakęs, kad Izraelis kelia daugiausia problemų pasaulyje: „Jei kažkas kelia grėsmę taikai pasaulyje, tai Izraelio vykdoma okupacija.“ (Aftenposten, 2003 m. kovo 21 d.) 2009 metais partijos Trondheimo skyrius pasisakė už Izraelio ekonominį boikotą. Partijos suvažiavimas šį pavasarį triuškinamai nubalsavo už paramą įkuriant Palestinos valstybę su sienomis iki 1967 metų.

Darbo partijos jaunimo sparnas – Darbininkų jaunimo lyga (Arbeidernes Ungdomsfylking, AUF), kurios vasaros stovyklą ir užpuolė Breivikas, yra aktyviai palestiniečius remianti jėga. Palestiniečių Fatah jaunimo judėjimą jie laiko „seserine organizacija“. Buvusi jaunimo sparno lyderė Gry Larsen (vadovavusi 2002-2006 m.), būdama Užsienio reikalų ministro politine patarėja (2005-2009 m.) reikalavo visiško Izraelio boikoto.

Nieko keisto, kad tokios organizacijos kaip Norvegijoje įsikūręs Centras prieš antisemitizmą registruoja visus Darbo partijos veikėjų pasisakymus, iškraipo jų esmę ir skundžia kaip neva nukreiptus ne tik prieš Izraelį, bet ir prieš visus žydus.

Atrodo, kad iki šiol Norvegijoje neregėtas teroras susijęs ir su pastarosios savaitės įvykiais šalyje. Sekmadienio, liepos 17-osios, vakarą į Norvegiją atvyko Palestinos prezidentas Mahmudas Abasas. Po pirmadienio susitikimo su užsienio reikalų ministru, pastarasis TV 2 naujienų kanalui pareiškė, kad Norvegija pasiruošusi pripažinti Palestinos valstybę. Palestinos atstovo statusas Norvegijoje pakeltas iki ambasadoriaus.

Dieną prieš masines žudynes į Utojos saloje vykstančią Darbo partijos jaunimo vasaros stovyklą buvo atvykęs šiai partijai priklausantis užsienio reikalų ministras Jonas Gahr Store. Čia jis diskutavo apie aklavietę, į kurią pateko Izraelio ir Palestinos valdžios derybos.

Atvykus į salą, jį pasitiko jaunimo organizacijos nariai, reikalaujantys, kad Norvegija pripažintų Palestinos valstybę. „Palestiniečiai privalo turėti savo valstybę, okupacija privalo būti nutraukta, siena privalo būti nugriauta ir visa tai turi būti padaryta dabar“, sakė užsienio reikalų ministras, susilaukdamas audringo klausytojų palaikymo.

Tą pačią dieną Darbo partijos jaunimo lyderis Eskilis Pedersenas (nuotraukoje antras iš kairės po užsienio reikalų ministro) pareiškė, kad jo organizacija nori, jog Norvegija įvestų vienašalį ekonominį embargą Izraelio prekėms. Jis taip pat sakė, kad organizacija imsis aktyvesnės Artimųjų Rytų politikos ir kad norvegai turi pripažinti Palestiną. Taikos procesą reikia pastatyti į naujas vėžes, sakė Pedersenas.

Matyt, šie pastarosios savaitės įvykiai ir buvo paskutinis lašas, pažadinęs Breiviko ir jo galimų talkininkų (jei tokių buvo) įniršį. Jausdamas artėjančius neišvengiamus poslinkius Norvegijos užsienio politikoje, jis ryžosi barbariškam teroro aktui, taip perkeldamas arabų ir žydų konfliktą iš Azijos į Norvegiją.

Neretai reiškiama nuostaba, kodėl teroro banga užgriuvo tokią taikią ir ramią šalį. Atrodo, tie dalykai šįsyk yra susiję. Norvegija sumokėjo savo kainą už aktyvią užsienio diplomatiją ir nenuilstamą taikdarišką misiją Artimuosiuose Rytuose.

Papildymas. Vakar pasirodė šie tekstai:

Izraelio dienraščio „The Jerusalem Post“ straipsnis „Norway attack suspect had anti-Muslim, pro-Israel views“, kuriame Breiviko pažiūros įvardinamos kaip „proizraelietiškos... dešiniųjų pakraipų sionisto“. Nurodoma, kad savo manifeste jis paminėjo Izraelį 359 kartus, o žydus – 324 kartus. Antai jis rašo: „Tad kovokime kartu su Izraeliu, kartu su mūsų sionistiniais broliais prieš visus antisionistus, prieš visus kultūrinius marksistus/multikultūralistus.“

Žymaus žydų intelektualo Gilad Atzmon straipsnis „Was the Massacre in Norway a reaction to BDS?“ („Ar žudynės Norvegijoje buvo atsakas į Izraelio boikoto kampaniją?“),  kuriame autorius kelia klausimą:

„Šiuo metu negaliu tvirtai kaltinti Izraelio, jo agentų ar savanoriškų talkininkų (sayanim), bet surinkus visą informaciją ir apsvarsčius visas galimybes, gali pasirodyti, kad Andersas Behringas Breivikas tikrai galėjo būti šabo gojus.

Įprastame judaizmo kontekste šabo gojus skirtas atlikti tam tikriems nereikšmingiems darbams, kurių žydai negali daryti per šabą.

Tačiau sionistinėje realybėje, kurioje, deja, gyvename, šabo gojus žudo dėl žydų valstybės. Galbūt net savanoriškai.“