Sausio 13-ają keli Patriotai.lt redakcijos nariai dalyvavo Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos (LTJS) organizuotose eitynėse, skirtose 1991-ųjų kruvinojo sausio aukoms atminti.

Eisena nuo Antakalnio poliklinikos prasidėjo šiek tiek po šeštos valandos vakaro. Įvairiais duomenimis, joje dalyvavo nuo 250 iki 300 žmonių: tiek įvairių patriotinių organizacijų atstovų, tiek pavienių sąmoningų lietuvių. Prieš pajudant dalyviai išsirikiavo į ilgą vorą, kurios priekyje išskleistos Trispalvės, LTJS vėliava, per visą eisenos ilgį suliepsnojo uždegti deglai.

Deglų eisena minint žuvusius už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę – labai prasminga ir nuostabi tradicija. Tikriausiai neįmanoma išvardinti visų tų prasmių, kurias galėtų simbolizuoti žvarbioje žiemiškoje tamsoje deganti liepsna. Ugnis – tai ir laisvė, ir atminimas, ir viltis. Tai ir plazdančios savo šalies bei tautos patriotų širdys, o taip pat – pagarba kritusiems už Tėvynės Nepriklausomybę, pagarba anksčiau laiko užgesusioms jų gyvybėms, darbams bei gyvenimams. Per šviesą mūsų tėvai, broliai ir seserys simboliškai žygiuoja kartu su mumis bei dalyvauja mūsų gyvenimuose, kas yra žinoma dar iš senųjų mūsų protėvių tradicijų. Pagaliau deglų ugnis labai siejasi ir su laužų bei žvakių šviesa, 1991-ųjų žiemą degusia prie parlamento rūmų, televizijos bokšto ir kitose vietose, tapusiose svarbiomis mūsų šalies istorinio lūžio liudininkėmis. Ugnis nuo seno buvo didi lietuvių tautos pagalbininkė visų praeities pakilimų bei negandų metu.

Iš pradinio susibūrimo vietos prie Antakalnio poliklinikos tyli eisena pajudėjo netoliese esančių Antakalnio kapinių link. Žinoma, pakeliui nesutikome nei pastaraisiais laikais suaktyvėjusių raudonojo teroro šlovintojų, nei kitokių „mitų griovėjų“. Vargu ar jų sąžinė turėtų leisti pakelti akis į Lietuvos valstybingumo simbolius. Eisenos dalyviams einant pro Karo akademijos teritoriją, pagarbą Vėliavai bei Kritusiems atidavė kariūnų patrulis, iškilmingai stovėjęs tol, kol pro šalį nepraeis paskutinis eisenos dalyvis. Pastebėtina, kad Nepriklausomos Lietuvos karys nepabijojo to, ką vengia parodyti dažnas „atsiribojantis ir susirūpinęs“, netgi iš paties aukščiausio vadinamojo „visuomenės elito“ tarpo.

Žengėme pro kapinių vartelius, už kurių iš pagarbos nusiimtos kepurės. Šviečiančių deglų vora tyliai pražygiavo Antakalnio kapinių kalneliais link pagrindinio sausio 13-osios aukų memorialo. Kaip ir prieš kelis dešimtmečius vykstant tautos Didvyrių laidotuvėms, šviesa vėl užpildė sniegu nuklotos amžinosios jų poilsio vietos šlaitus.

Iš tamsos išniro antkapiai su žuvusiųjų pavardėmis. Vėliavnešiai su kiek nuleistomis vėliavomis išėjo į priekį, deglų jūra tvarkingai išsirikiavo memorialo aikštelėje už jų. Perskaitytos aukų pavardės, ir po kiekvienos iš jų nuaidėdavo tvirtas „Pagarba!“, liudijantis, kad tautoje dar liko ir visuomet bus tokių, kurie prisimena, kam mes turime būti dėkingi už šiandienos savo Laisvę. Žinoma, kad šią dieną prisiminėme ir pagerbėme ne tik žuvusius 1991 m. sausio 13-ają prie televizijos bokšto (du iš kurių palaidoti net ne Vilniuje, o savo gimtųjų miestų – Kauno ir Marijampolės – kapinėse). Ši diena tapo tam tikra simboline pagarbos visiems kritusiems, sužeistiems ar kitaip nukentėjusiems vardan Lietuvos laisvės, nepriklausomai nuo datų bei istorinių periodų, kulminacija. Todėl be okupacinio sovietų 1991-ųjų teroro aukų kiekvienas galėjo prisiminti ir kitus iškilius Lietuvos kovotojus, kurių su mumis jau nebėra.

Po gražios ceremonijos, kurios metu buvo padėti vainikai, uždegtos žvakės ir sugiedota Tautiška giesmė, liepsnojančių deglų vora tvarkingai nusileido iki Antakalnio kapinių prieigų, kur išsiskirstė, širdyse saugodami Kudirkos giesmės žodžius „Vienybė težydi!“.

Iki kitų renginių, gerbiamieji, o Patriotai.lt, savo ruožtu, dėkoja organizatoriams už tai, kad ši puiki tradicija tęsiama, bei visiems dalyvavusiems, kad tokių kaip jie esama šiais, galbūt kur kas mažiau baisiais, bet nemažiau pavojingais tautos ir patriotizmo išlikimui laikais.

Video ir nuotraukos: LTJS