Žmogiškoji būtis balansuoja tarp atskirybės ir bendrybės. Pačioje žmogaus savivokos pradžioje išsiskiria „aš“ ir „kitas“. Po to atrandamos jungtys tarp savęs ir artimo kito, vienasmenės sąvokos išsiplečia, atsiranda „mes“ ir „kiti“. Žmogui bręstant, jo pasaulėvaizdis sudėtingėja: vienos tapatybės apima kitas, dar kitos – persidengia, o kai kurios – susipriešina.

Žmogus suvokia: jeigu esu vyras – tai nesu moteris, jeigu lietuvis – tai nesu rusas. Antra vertus, šias sąvokas išskiriant esmės požiūriu, jų nebūtina išskirti vertės požiūriu – nors būna ir taip. Drauge žmogus suvokia, jog galima tuo pat metu priklausyti konkrečiai lyčiai, tautai, rasei, religijai, profesijai, socialiniam sluoksniui, politinei ideologijai, ir viena kitam neprieštarauja – išskyrus išimtis, kai viena tapatybė savaime neigia kitą. Kai kurios politinės arba religinės ideologijos gali neigti tautiškumą, yra politinių ideologijų, kurios neigia religiją, o kai kurios iš jų siekia perkonstruoti netgi prigimtinę lytį.

Tautiškumas tuo pat metu yra skirtis ir jungtis. Jis skiria tautietį nuo kitataučio, antra vertus – jungia tautiečius tarpusavyje. Šnekant tarptautiniais žodžiais, tautiškumas tuo pat metu – universalus ir partikuliarus.

Nacionalizmas – tautiškumu grįsta ir jį išreiškianti politinė ideologija – universali ta prasme, jog apibrėždama tam tikrą žmonių grupę tam tikrais kriterijais, pavyzdžiui – kilme, kultūra, kalba ar savimone – ši ideologija tokiais pačiais kriterijais suskirsto visą žmoniją ir suteikia tokį pat statusą kiekvienai grupei, kurią galima apibrėžti šiais kriterijais. Maža to – jeigu aš turiu teisę didžiuotis esąs lietuvis, tai kitas turi tokią pat teisę didžiuotis esąs lenkas arba rusas. Jeigu lietuvių tauta turi teisę kurti savo tautinę valstybę savo tėvynėje, tai tokią pat teisę turi zulas ar hotentotas.

Antra vertus, nacionalizmas įteisina buvimą savimi, kitokiu nei kiti – šia prasme jis partikuliarus. Maža to – šis partikuliarumas atspindi natūralų žmogaus būvį, renkantis pirmenybes. Žmogui natūralu pirmiau rūpintis savo žmona, nei kitomis moterimis (arba moteriai savo vyru – pirmiau, nei kitais vyrais), savo vaikais – pirmiau, nei kitais vaikais, tas pats pasakytina apie tautą. Vis dėlto meilė savo šeimai nereiškia priešiškumo ar net abejingumo kitoms šeimoms – atvirkščiai, mylėdami savo šeimą savaime pripažįstame kiekvienos šeimos vertę. Nacionalizmas neskatina priešpriešos, jis tiktai sudėlioja pirmenybes.

Žmogų su žmonija jungia daugybė tarpinių grandžių, viena iš jų – tauta. Nacionalizmas šią bendruomenę pavertė pagrindiniu politiniu vienetu – ir ne šiaip sau. Tauta yra ta bendruomenė, kurią jungia bendra kultūra ir daugeliu atvejų – kalba. Tautoje žmonės susikalba – tiesiogine ir perkeltine prasme, juos jungia bendros gyvenimo sampratos ir vertybės, o tai – esminiai veiksniai, kuriant politinę bendruomenę.

Šie akcentai nereiškia, jog tauta privalo ar net gali būti vienintele žmogaus esmę apibrėžiančia kategorija. Klasikinis nacionalizmas to niekada ir neteigė. Jam tauta – viena iš daugelio tokių kategorijų, kuri gali apimti kitas kategorijas, pati būti jų apimta arba su jomis persidengti.

Jei tautų atgimimo laikotarpiu nacionalizmas būtų vertęs žmones rinktis tarp tautinės, konfesinės ir socialinės tapatybės, jis būtų suskaldęs žmonių sąmonę ir pralaimėjęs. Mėginimai tai daryti būtent taip ir baigdavosi. Užtenka Lietuvos pavyzdžio. Dalis katalikų priešinosi Lietuvos sąjungai su etniškai gimininga Latvija, o vėliau pagarbos konfesinei tapatybei stoka atstūmė nuo katalikiškosios tautos daugumos protestantiškuosius Klaipėdos krašto lietuvininkus. Savo ruožtu žymi dalis lietuvių bajorų atsiskyrė nuo „valstietiškos“ lietuvių tautos ir įsiliejo į lenkų tautą.

Sulenkėjusiai bajorijai lenkų šovinistai įteigė, jog neįmanoma tuo pat metu būti bajoru ir lietuviu – ta prasme, kuria kurta moderni „etninė“ lietuvių tauta. Užtai lietuviams bajorams teko rinktis tarp bajorystės ir lietuvybės. Lietuvos katalikų klerikalai, savo ruožtu, rašė lygybės ženklą tarp lietuvio ir kataliko sąvokų, užtai lietuviams protestantams teko rinktis tarp savo konfesijos ir susiaurintos lietuvybės.

Įdomiausia, kad abiem atvejais prarastieji lietuviai save laikė lietuviais – dar tikresniais už tuos, nuo kurių atsiskyrė. Želigovskinės Vidurio Lietuvos vėliavoje puikavosi Vytis. „Memelenderiai“, atsiskyrę nuo Lietuvos valstybės, lietuviškai giedojo giesmes, dėkodami Dievui už vokišką anšliusą, o jų uniformas puošė žaliai-baltai-raudonos mažlietuvių kokardos...

Jei pirmuoju atveju galime kaltinti kitos tautos šovinistus, tai antruoju atsakomybė tenka mūsiškiams – tiems, kurie patys atstūmė dalį tautos, suskirstę lietuvius į tikrus ir netikrus. Abu šie atvejai rodo viena: žmogaus tapatybė – kur kas sudėtingesnis reiškinys, nei siauros schemos, ji gali turėti ir dažnai turi ne vieną sluoksnį. Kuris iš šių sluoksnių įsivyrauja, lemdamas žmogaus sprendimus, dažnai lemia konkrečios aplinkybės. Mažlietuviai, gyvendami Vokietijoje, gynė ir saugojo lietuvybę, o Lietuvos valstybėje tapo vokiečiais. LDK piliečiai Abiejų Tautų Respublikoje ir net Rusijos imperijoje didžiavosi esą lietuviai, o sandūroje su jaunąja Lietuva išvirto lenkais.

Jono Basanavičiaus ir Antano Smetonos tautininkai į tautiškumą žiūrėjo kur kas integraliau. Jiems iš dalies pavyko sumažinti ir susilpninti anksčiau minėtas skirtis. Jie nevertė lietuvių rinktis tarp tautos ir konfesijos arba tautos ir socialinio sluoksnio. Dėsninga, jog tautininkai iš visų politinių srovių pasižymėjo didžiausia konfesine ir socialine įvairove. Antras pavyzdys – partizanų judėjimas: išskyrus retas išimtis, čia niekas neklausė, ar tu pirmiau lietuvis, ar katalikas, ar protestantas, ar laisvamanis, ar ūkininkas, ar mokytojas, ar darbininkas. Užteko to, kad esi lietuvis – su visomis kitomis savomis tapatybėmis, arba tiesiog – Lietuvos patriotas. Ir pagaliau – Sąjūdis.

Dabartinis tautininkų judėjimas taip pat susiduria su jungties ir skirties problematika. Augant tautininkų gretoms, ryškėja skirtumai tarp krikščionių ir pagonių, tikinčiųjų ir ateistų, konservatorių ir radikalų, liberalų ir socialistų. Artėja kryžkelė tarp dviejų sprendimų: ar veikti išvien – tais klausimais, kurie jungia, ar siekti savos stovyklos monopolio visam judėjimui, skaldant patį judėjimą ir pačią tautą? Vienareikšmį atsakymą rasti sunku. Dažnai ta pati sąvoka savyje glaudžia skirtingus prasminius ir vertybinius turinius: neužtenka pasisakyti už tautiškumą, reikia aiškiau apibrėžti – kas tai yra ir vardan ko?

Jau minėta, jog tauta jungia žmogų su žmonija. Užtai vargu, ar įmanoma tautą vertinti atsietai nuo žmogaus ir žmonijos. Išskiriant tautą iš visų kitų tapatybių ir vertybių, kyla klausimas: kodėl? Dėl kokių priežasčių tauta turėtų būti svarbesnė už asmenybę iš vienos pusės, už visą žmoniją – iš kitos, už bet kurią kitą bendruomenę – iš trečios? Atsakymas – taip turi būti, nes taip turi būti – vargiai ar tenkins bet kurį rimčiau mąstantį žmogų. Ši samprata neišvengiamai pasmerktų tautinį judėjimą susitraukimui į siaurą, uždarą sektą, kurioje visiems viskas aišku, bet kitų įtikinti, juolab – įkvėpti nėra nei gebėjimų, nei galimybių.

Alternatyvus kelias – tautą vertinti bendrame žmogiškosios būties, tapatybių ir vertybių kontekste. Tauta – žmogiškumo kalvė, doros mokykla, istorijos laboratorija, šeimų šeima, valstybės pagrindas – sąrašą galima tęsti. Šitaip suvokta tauta įsikomponuoja tarp kitų vertybių ir tapatybių, jas stiprindama ir pati jų stiprinama. Juo labiau kad šiandien tautiškumas patiria tuos pačius iššūkius ir dažnai – iš tų pačių šaltinių, kaip daugelis kitų vertybių ir tapatybių. Šių iššūkių akivaizdoje protingiau ieškoti sąjungininkų, o ne papildomų priešų.

Iliuminatų ir jų sekėjų kuriama santvarka – savitas ir prieštaringas reiškinys, jį net sunku apibrėžti, nors iš patirties daugelis suvokiame jį esant ir veikiant mus. Čia susilieja globalizmas ir egocentriškai interpretuotas individualizmas, chaosas ir didžiulė galių koncentracija.

Idealus šios santvarkos žmogus – savanaudis vartotojas, siekiantis patenkinti save, be jokių aukštesnių, gilesnių ir platesnių tikslų, be tėvynės, be tapatybės, be ryšių su kitais. Iš tokių žmonių kuriama dinamiška, laisvai raikoma, parceliuojama ir transportuojama darbo jėgos masė, o kartu – jos šeimininkų produkcijos vartotojai. Atėmus iš žmogaus idealus, atplėšus jį nuo teritorijos ir nuo bendruomenės, jį lengva valdyti primityviais malonumų ir naudos instinktais.

Pagrindinės šios santvarkos idėjos – absoliuti individo laisvė ir žmonijos vienybė. Abi – deklaratyvios ir abi – iliuzinės.

Pirmoji idėja pakerta pati save. Žmogus teoriškai laisvas pasirinkti bet ką – nuo tautos ir tėvynės iki lyties ir dorovinių nuostatų. Praktiškai nebelieka prasmės ką nors rinktis, nes vienas pasirinkimo objektas nebėra vertingesnis už kitą. Dar daugiau – didžiųjų ir stipriųjų laisvė pakerta mažųjų ir silpnųjų laisvę. Nacionalinėje valstybėje gyventojai dar gali kontroliuoti valdžią, transnacionalinių korporacijų ir supranacionalinių institucijų pasaulyje šios galimybės nelieka.

Antroji idėja pakertama pirmosios. Iš žmogaus ir žmonijos ryšių grandinės išėmus esminę grandį – bendruomenę, panaikinama ne skirtis, o jungtis. Žmonija paskęsta laukinėje kovoje dėl galios, išteklių ir vietos po saule.

„Naujosios eros“ pranašai žadėjo laisvę, taiką ir laimę. Iš tiesų jų era atnešė dar neregėtą priespaudą, depresiją ir konfliktus. Iliuminatai siekia sunaikinti tautiškumą, normatyviąsias religijas, universalią moralę, šeimą. Ar gali būti kas natūralesnio už šių vertybių šalininkų sąjungą?

Individualumas, bendruomeniškumas, universalumas – trys žmogiškosios būties dimensijos. Jų supriešinimas veda į niekur. Individas be bendruomenės tėra vienišas atomas, blaškomas įvairių stichijų bekraščiame kosmose, akimirksnis amžinybėje. Bendruomenė be laisvos, išskirtinės, kuriančios asmenybės – nulių suma.

Žmonija be bendruomenių – palaida masė, kurioje dažnas idėjos, informacijos ar iniciatyvos blyksnis pasmerktas užgesti, neradęs akumuliuojančios terpės. Bendruomenė be universalaus, bendražmogiško, visa apimančio sąmonės lygmens, suvokimo – kas galima ir kas privalu kiekvienam žmogui, visuotinių sprendimų ten, kur kyla visuotiniai iššūkiai – viso labo technologizuotų žvėrių gauja. Pagaliau, žmonija – dar ne galutinė visuma, už jos ir šalia jos – įsakmiai įpareigojanti gamta.

Didis žmogus gali būti tik tas, kuris suvokia, jog yra už jį didesnių dalykų. Pasaulis – sudėtinga daugybės dalių visuma. Jos pagrindas – darna.