Žalčio garbinimas nuo senų laikų buvo žinomas ne tik baltų, bet ir jų rytinių kaimynų slavų (ypač Gudijos ir šiaurės vakarų Rusijos) žemėse. Ilgą laiką manyta, kad jis išliko iš esmės iki vėlyvųjų viduramžių, tačiau naujausi ekspedicijų duomenys rodo, kad kai kuriuose nuošaliuose kaimuose Tverės srities šiaurės vakaruose žalčiai sodybose laikomi iki šių dienų.

Neseniai internete pasirodė rusų mokslininko Grigorijaus Bazlovo straipsnis „Žaltys-naminis (pagal Mstos aukštupio etnografinę medžiagą ir kai kuriuos rusų pasakų iniciacinius siužetus)“, pirmąsyk išspausdintas 2003 m. („Вестник Российского фольклорного союза“, Nr. 3). Jame autorius pateikia ekspedicijų metu surinktus įdomius duomenis, bandydamas paaiškinti kai kurių tikėjimų ir apeigų kilmę. Pateikiame sutrumpintą rusiško teksto variantą.

Grigorijui Bazlovui nuo vaikystės atmintyje išliko močiutės pasakojimai apie prijaukintus žalčius, kurie gyveno trobose, gaudė peles ir (kas labiausiai jį stebino) buvo leidžiami į pieną – kad šis negižtų (Udomlios rajono Polianų kaimas). Bėgo metai, bet nei būdamas studentu, nei dėstytoju jis ekspedicijose neaptiko netgi užuominos į šeimos padavimą. Panaši medžiaga jam buvo žinoma tik iš palyginti tolimų regionų – Pabaltijo ir Gudijos.

Antrą kartą šia tema G. Bazlovas susidomėjo 1996 metais, kuomet Tverės universiteto ekspedicija netoli jo giminės kaimo užrašė pasaką apie Žaltį – žentą. Pasaką papasakojo Udomlios rajono Mliovo kaimo gyventoja K. Kolesnikova (g. 1914 m.), vaikystėje girdėjusi ją iš savo senelio. Užrašytas siužetas gana panašus į Lietuvoje gerai žinomos „Eglės žalčių karalienės“. Tik pasakos pabaigoje žalčio žmona savo vaikus paverčia ne medžiais, o paukščiais (sūnų – lakštingala, dukrą – kažkokiu kitu paukščiu), pati pasiversdama gegute ir imdama kukuoti savo nužudyto vyro.

1997 metais ekspedicija dirbo 30 kilometrų žemiau palei Mstos upę – čia namuose laikomos tiktai katės. 1998 metų liepa. Dirbama vis tose pačiose Mstos upės apylinkėse, Tverės ir Naugardo sričių paribyje, dar dešimt kilometrų šiauriau. Berezovskij Riadoko kaimo apylinkėse ekspedicijos dalyviai beveik vienu metu ima pranešinėti apie sodybose gyvenančius žalčius. Medžiaga tokia panaši ir liudijimų tiek daug, kad dingsta paskutinės abejonės – tai yra būtent tas, ko taip ilgai ieškota. Ekspedicijai judant toliau į šiaurę užrašymų gausėja, o peržengus Naugardo srities ribą žaltys troboje – jau įprastas dalykas.

Žalčiai gyvena čia ir šiomis dienomis, beje, nesipykdami su katėmis, pasidalinę namų lygmenis: žaltys apačioje – pakrosnyje (в подполе) ir kieme, visa likusi teritorija – katės. Žalčiai girdomi pienu, jiems dubenėlis statomas atskirai nuo katėms skirto, dažniau kieme. Pasišaukiamas žaltys švilpiant. Jis gaudo peles namuose ir darže, taip pat varles, „apėdančias“ braškes, – apskritai, saugo ūkį. Jis nenoriai vadinamas žalčiu, priimtas kreipimasis „šeimininkas“ („хозяин“) arba „tėvelis naminis“ („батюшка домовой“).

Į pietus nuo Berezovskij Riadoko, Mstos upės apylinkėse, naminis įsivaizduojamas kaip varlė (Udomlios rajono Chmelnikų ir Selco kaimuose, Bologojės rajono Seglino kaime), žebenkštis, kartais katė, retkarčiais jis pasirodo žmogaus (beveik visada senuko) pavidalu. Į šiaurę nuo Riadoko naminis – visuomet žaltys, kuris kartais apsireiškia žmogaus pavidalu. Paprastai tai būna įspėjimas apie gręsiančią nelaimę arba kokį nors svarbų įvykį. Tokiu atveju jo reikia (kaip ir bet kurio naminio) paklausti: „Į bloga ar į gera?“, ir šis būtinai atsakys (Vyšnij Voločioko rajono Zvanicos, Počvino kaimai).

Santykis su žalčiu pabrėžtinai pagarbus: „Šeimininkas agurkuose ilsisi, tenai nereikia vaikščioti“ (Borovičių rajono Semiricos kaimas). Kreipiniai „tėvelis“, „šeimininkas“, G. Bazlovo teigimu, matyt, reiškia, kad anksčiau žaltys buvo suvokiamas kaip protėvis – senelis, tėvas arba vyras, nes taip šiose vietose vadinami tiktai vyriausi giminės vyrai.

Mliovo ir Polianos kaimų apylinkėse išliko paprotys statyti naminiui dubenėlį su pienu koridoriuje ir kieme, nors čia jau nėra žinių, kad naminis būtų įsivaizduojamas žalčio pavidalu (Borovičių rajono Perelučių kaimas).

G. Bazlovas atkreipia dėmesį, kad jei naminis „maitinamas“ pienu iš dubenėlio, jis turi mėgti šį gėrimą, būti nedidelio dydžio, nesunkiai užkilti nuo žemės ant medinių grindų. Kadangi plėšrių miško žvėrelių (šeško, žebenkšties) maitinimas kieme sunkiai įsivaizduojamas, o ežiai nepajėgia užsiropšti laipteliais į koridorių arba ant medinių grindų, užtiestų palei namą virš kiemo, lieka žalčiai. Be to, naminio įsivaizdavimas žebenkšties pavidalu – ypatingai retas, šis vaizdinys nėra būdingas Mstos kraštui. G. Bazlovo nuomone, bėgant laikui, nunykus žalčių laikymo namie tradicijai, apeiga toliau gyvavo be realaus biologinio adresato, buvo vykdoma iš inercijos.

Ten, kur apeigos mitologija išsilaikė neatsiskyrusi nuo naminių žalčių laikymo tradicijos, maitinimo logika tebelieka akivaizdi. Jeigu žaltys nebus girdomas pienu, „jis žįs karvių pieną, nuo to karvių pienas bus su krauju“. Kitas paaiškinimas: „Žaltys, gyvenantis namuose, atneša laimę“ (Bologojės rajono Nikolajevskojė-Žalnikų kaimas). Autorius spėja, kad tokiu tikėjimu galima paaiškinti ir naminio „maitinimą“ tose vietose, kur žalčiai trobose dabar jau nelaikomi, tačiau laimę namuose išsaugoti stengiamasi.

Atkreiptinas dėmesys ir į žalčio iškvietimo būdą. Biologijos požiūriu švilpimas visiškai bereikalingas – gyvatės kurčios. Tačiau atsiminus, jog turime reikalą su „naminiu“, t. y. „dvasia“, švilpimo pritaikymas tampa logišku, nes, kaip žinome, būtent švilpimas yra ta signalinė sistema, kurios pagalba iškviečiami „šeimininkai“ – miško, namų, laukų ir kitos dvasios. Įdomu, kad tradicijoje, kuri tyrinėjama, išlaikomas tabu švilpti namuose, juk dubuo su pienu, prie kurio kviečiamas žaltys, statomas jau nebe vidinėje namų, bet kiemo erdvėje.

Būdas, kuriuo naminis priviliojamas į trobą, taip pat atspindi laukinę namų dvasios-žalčio prigimtį: „Valstietis sužinojo, kaip įsigyti naminį. Nuėjo į lauką ir arė plūgu. Staiga jam ant kojos apsivyniojo žaltys – tai jis su tuo žalčiu ir grįžo namo. Tenai anas nusliuogė ir pasislėpė po grindimis. Taip ir gyveno pas jį troboje naminis...“

Kitame pasakojime moteris žaltį atsineša iš miškinio. Trys moterys nuėjo į pelkes bruknių. Joms berenkant uogas iš tankmės išlindo senukas, visas baltai apsirengęs, be barzdos, – miškinis. Ir sako joms: „Bobos, ei bobos, ką gi jūs darote? Uogas renkate? Eikite namo, rytoj ateisite“. Moterys nepaklausė ir visos pasiliko. Po kurio laiko senukas dar du kartus pasirodė sakydamas tuos pačius žodžius ir dvi iš moteriškių pakluso. Likusiai paskutinei vėl pasirodęs senukas tarė: „Ką gi, nepaklausei manęs, dabar rinkis: ranką tau nukirsti ar vaiką padovanoti?“ Ta atsakė: „Na, vaikų ir taip daug turiu, duok vaiką“. Čia jai ant kaklo nukrito roplys (t.y. žaltys – G. B.), – tai ir buvo vaikas. Ji parėjo namo ir viską papasakojo vyrui. Vyras iškaitino pirtį. Moteris nusirengė drabužius, tuomet roplys nušliaužė. Kol žmona maudėsi, vyras kirviu sukapojo roplį. Bet žmonai išsiprausus ir apsirengus tasai suaugo ir vėl jai ant kaklo užšoko. Taip moteriškė vaikščiojo ištisus metus su ropliu ant kaklo neslėpdama jo, maitindama tiktai karvės pienu. Lygiai po metų jis dingo.

Bolšyje Semiricų kaime senukas pasakojo, kad girdėjo iš savo tėvo, neva „vienas valstietis buvo aistringas, bet nesėkmingas žvejys: gaudė žuvį iš valties, niekas jam nekibo. Staiga mato, plaukia upe žaltys, įšliaužia į valtį ir sako: „Pasiimk mane į namus ir apgyvendink tenai!“ Nuo to laiko jis visada grįždavo su žuvimi.“

Šios mitologinės sakmės paryškina dvigubą naminio-žalčio prigimtį – giminingą žmonėms (jis – tėvelis, žentas, vyras, šeimininkas, vaikas) ir kartu laukinę (jo kilmės vieta – miškas, laukas, upė arba kūdra, jis – miškinio sūnus, paukšte virtusios moters vyras, paukščiais virtusių vaikų tėvas, vandenyje valdo žuvis). Šiuos prieštaravimus G. Bazlovas bando aiškinti tuo, kad žalčio-globojančios dvasios vaizdinys yra senesnis už miško ir lauko, namo ir kiemo, bei kitų pagal įvairius ūkinius interesus dalinamų erdvių mitologinį supriešinimą, t.y., iki žemdirbystės epochos. Skaidant erdves, vieningas dvasios-šeimininko vaizdinys taip pat buvo skaidomas į atskiras sodybos ir jos paribių erdves globojančių dvasių vaizdinius.

Gyvatės, kaip ir žalčiai, saugo namus ir daržus, bet jų šeimininkai pasižymi prastu vardu: tai arba raganos, arba senės blogomis akimis (Borovičių rajono Perelučių, Paniovo kaimai). 1998 m. dar būta gyvų žmonių, pas kuriuos gyvatės, visų įsitikinimu, saugojo daržą ir namus. „Saša į miestą išvažiavo, o dukterėčiai nepasakė, ta nuėjo į daržą, o tenai gyvatė guli prie durelių ir šnypščia – neleidžia“ (Bologojės rajono Perelogų kaimas).

Daugelis klausinėjamų žmonių pabrėždavo, kad žalčiai atsiveda vaikus kitaip nei gyvatės (t.y., deda kiaušinius). Ar tik ne čia ir bus žalčio giminystės su lakštingalomis, kregždėmis ir gegutėmis vaizdinių ištakos, klausia G. Bazlovas.

Keletas žodžių apie autorių:

Grigorijus Bazlovas gimė 1970 metais Karaliaučiaus žemėje, tačiau jo visi žinomi septynių protėvių kartų atstovai buvo iš Mstos regiono (šios upės pavadinimas kildinamas iš finougrų kalbos žodžio, reiškiančio „juodą“, plg. estų „must“). Nors Grigorijus vaikystę praleido šiaurėje, Kolos pusiasalyje, bet kiekvieną vasarą atvažiuodavo į savo protėvių kraštą, rusiškai pagal upės vardą vadinamą „Pomostjė“.

Nuo 1984 metų G. Bazlovas gyvena Tverėje. 1993 m. baigė Tverės valstybinio universiteto istorijos fakultetą, kuriame liko dirbti dėstytoju. Etnografinėse ir folklorinėse ekspedicijose dalyvauja nuo 1989 m. Daug metų tyrinėja rytų slavų liaudies kovų tradicijas, 2004 m. iš šios temos Maskvos valstybiniame universitete apsigynė kandidato disertaciją. Įvairių tautų kovų menus tyrinėjo ekspedicijose Brazilijoje, Škotijoje, Indonezijoje ir kt.

tverzha.ru, vertė Rokas Sinkevičius.

Pastabos:

Borovičių rajonas – Naugardo sritis

Bologojės, Udomlios, Vyšnij Voločioko rajonai – Tverės sritis